Lietuvos automobilių kelių direkcija kartu su kitomis tarnybomis kiekvienais metais apskaičiuoja, kokią žalą Lietuvos valstybei padaro žuvęs ar sužeistas žmogus.
Šis skaičius nuolat kinta dėl įvairiausių priežasčių – ekonominės situacijos, infliacijos ir pan. 2012 metais žuvęs žmogus Lietuvos valstybei „kainavo“ šiek tiek daugiau nei 550 tūkstančių eurų, o sužeistasis – beveik 50 tūkst. 2015 metais šie skaičiai kilo atitinkamai iki 609 tūkst. ir 55 tūkst. eurų.
2015 metais Lietuvos keliuose ir gatvėse žuvo 241 žmogus, o 3777 buvo sužeisti. Pritaikius kelis aritmetinius veiksmus nesunkiai apskaičiuojamas bendras skaičius, kokią žalą patyrė Lietuva 2015 metais dėl žuvusių ir sužeistų – daugiau nei 355 milijonus eurų.
Skaičiavimo metodika
Kelių ir transporto tyrimų instituto Strateginių tyrimų skyriaus vyresnysis inžinierius Tomas Šliupas teigia, kad skaičiavimo metodika yra labai ilga ir sudėtinga. Išsamiai paaiškinti, kodėl būtent tokią žalą valstybė patiria dėl žuvusiojo, gali būti itin painu.
Jis teigia, kad žalos įvertinimas pinigine išraiška susideda iš 3 pagrindinių grupių:
Išlaidų kompensavimo (angl „Cost restitution“);
Žmogiškojo kapitalo (angl. „Human capital approach“);
„Pasirengimo mokėti“ (angl. „Willingness-to-pay“).
„Išlaidų kompensavimo esmė – vidutinės kompensacijos už prarastą gyvybę kompensavimas. Tai galėtų būti teismo bylų, kuriose skiriama kompensacija už prarastą gyvybę, nagrinėjimas. Pavyzdžiui, ligoninėje dėl medikų kaltės mirė kūdikis. Teismas priteisė kompensaciją tėvams. Priteista suma atspindi gyvybės praradimo žalą vertinant pinigais. Tokių kompensacijų vidurkis, atsižvelgiant į laikotarpį, kada patiriama žala, ir atspindėtų gyvybės įvertį.
Apskaičiuojamas vidutinis žuvusiojo eismo įvykyje amžius ir apskaičiuojami pinigai, kuriuos tas žmogus galėjo uždirbti, jeigu būtų gyvenęs iki vidutinio Lietuvos piliečio gyvenimo trukmės laiko.
Šį metodą yra sunku taikyti, kai bylų, susijusių su prarastos gyvybės kompensacijomis, skaičius yra mažas. Tam labiau tinka didelį gyventojų skaičių turinčios šalys“, – teigia T.Šliupas.
Kiek labiau suprantamas yra antrasis būdas. Juo remiantis yra apskaičiuojama suma, kurią mokesčių pavidalu vidutiniškai būtų sumokėjęs žuvęs žmogus:
„Taikant žmogiškojo kapitalo metodus apskaičiuojama dėl žmogaus žūties prarasta sukuriamo produkto vertė (pajamos minus išlaidos). Apskaičiuojamas vidutinis žuvusiojo eismo įvykyje amžius ir apskaičiuojami pinigai, kuriuos tas žmogus galėjo uždirbti, jeigu būtų gyvenęs iki vidutinio Lietuvos piliečio gyvenimo trukmės laiko.
Šie metodai įvertina žalą panašiai, kaip kad būtų vertinama kokios nors įmonės finansinė veikla. Taikant šį metodą nėra atsižvelgiama į moralinę žalą“, – dėsto specialistas.
Naujausias metodas
„Pasirengimo mokėti“ metodai leidžia patiems žmonėms pasakyti, kiek jie vertina savo gyvybę ar sveikatą, kiek jie yra pasirengę sumokėti už tai, kad nežūtų ar nebūtų sužaloti.
Taikant šiuos metodus parengiama tam tikra anketa, kurioje užduodami netiesioginiai klausimai, iš kurių paaiškėja gyvybės įvertis. Na pavyzdžiui: „Ar sutiktumėte skirti 1 Eur per mėnesį savo asmeninių lėšų tam, kad tikimybė bet kuriam žmogui Lietuvoje žūti eismo įvykyje sumažėtų 15 proc.“ ir panašūs.
„Pasirengimo mokėti“ metodai šiuo metu laikomi geriausiais, labiausiai tinkamais, juos naudoja tokios Europos šalys kaip Belgija, Danija, Prancūzija, Didžioji Britanija, Graikija, Olandija, Švedija. Šiuos metodus taip pat taiko ir ne Europos šalys. 2016 m. šis metodas pirmą kartą buvo pritaikytas ir Lietuvoje.
Nepasakyčiau, kad metodai vertina tik žalą valstybei. Būtų tiksliau sakyti, kad jie vertiną žalą apskritai“, – tikina T.Šliupas.
Specialistas dar priduria, kad skaičiuojant žalą eismo įvykiuose nagrinėjamas statistinis šalies gyventojas. „Nėra skirstoma į lytis ar nagrinėjamos atskirų žuvusiųjų ir sužeistųjų biografijos ir veikla“, – sakė jis.
