Uždavus klausimus, nenustembu sulaukusi reakcijos, kad „visų patarimai bus panašūs ar visi viską ir taip žinome“, ar kam aušinti burną vėl apie tą patį. Bet kokiu atveju, net ir didžiausi skeptikai sutaria dėl esminių saugaus eismo vertybių: būti atsakingu, kultūringu, gerbti kitus eismo dalyvius.
Tačiau konkretesnis ir bene pats svarbiausias patarimas, kurį pavadinčiau klasikine taisykle motociklininkams – įsivaizduok, kad tavęs niekas nemato arba kad visada esi šalutiniame kelyje. Nes ši taisyklė iš tiesų veikia.
Motociklininkai – ne konkurentai
Atsakymai taip pat iššaukia diskusiją – kas vyksta Lietuvoje apskritai: kaip suprantamas motociklininkas, kas kovoja už motociklininkų teises, ar verta šviesti visuomenę, nes juk vis tiek veši negatyvios antraštės apie avarijas ir panašios temos. Motociklininkas Paulius Leika dalinasi mintimis: „Lietuvoje motociklas daugelio žmonių vis dar laikomas pramoginiu ir pasipuikavimo daiktu, todėl ir automobilių vairuotojų požiūris atitinkamas.
Vakarų šalyse, tai jau senai normali transporto priemonė. Bet šiltėjant klimatui Lietuvoje ir motociklams tinkamo oro laikotarpiui ilgėjant, teks susitaikyti, kad vis dažniau jis naudojamas kaip normali susisiekimo priemonė, tad savo požiūrį teks keisti ir automobilių vairuotojams. Bet manau, kad situacija darosi geresnė, nes net dabar dažnai motociklas jau iš anksto būna praleidžiamas eisme.“
Gediminas Čičinskas pažeria kiek niūresnę nuomonę: „Pas mus gi kelyje apskritai į kitą auto vairuotoją yra žiūrima kaip į priešą/ konkurentą, o motociklininkai, daugumos požiūriu, – tai tik grėsmes kėlėjai ir potencialūs savižudžiai. Automobilio vairuotojui tiesiog užverda pyktis (ir galbūt pavydas), kai mato, kad motociklininkas kamštyje nelaukia ir apvažiuodamas visus juda greičiau nei jis. Dar daugelis vairuotojų yra sukaustyti kažkokių kompleksų, pagiežos ir vidinio pykčio vieni kito atžvilgiu. Nors situacija gėrėja po truputį.“
Motociklininkas Saulius apibendrina: „Motociklininkai jums ne konkurentai eisme – nesistenkite nei jų aplenkti, nei nepraleisti.“
Patarimai: stabdžiai, padangos, ryški apranga
Patarimai vienas kitam? Laimonas Stanulis teigia: „Labai svarbu ugdytis naudingus įpročius, tarkime, kas 5 sekundes pažiūrėti paeiliui į abu veidrodėlius. Kai įpranti, darai tai automatiškai. Išvažiuojant ryte pasitikrinti sukibimą, staigiai pastabdant galiniu stabdžiu. Čia gal labiau galioja šaltu metu, bet padeda ir per lietų. Pirma, pajauti kada nutrūksta ratas, antra, geriau pajauti stabdį apskritai. Beje, abu įpročiai padeda ir vairuojant „narvelį“.“ Saulius papildo: „Pradedantiesiems pridurčiau: pasirūpink naujomis padangomis, nes padangų įtaka motociklo valdymui yra kur kas didesnė nei automobilio.“
Paulius Navickas patarimus pabrėžia šauktukais: „Akloji zona! Pradžioje – nebijoti bijoti. Bijok visų ir visko. Apranga! Geriau „netiuninguoti“ motociklo, o padangoms, stabdžiams išleisti! Nuo to pradėti.“
Vilmantas Petrauskas papildo: „Pastoviai sek, kas vyksta tau už nugaros. Važiuok truputį greičiau nei bendra eismo masė. „Neišjunk“ galvos, nebūk svarbiausias, šypsokis. Sek kelio dangą, nes kiekvienas kitos spalvos lopinėlis gali būti lemiamas.“
Ne vienas motociklininkas išskiria ir ryškios, šviesios spalvos svarbą: „Nors juoda spalva, aišku, „kieta“ ir visa kita, bet jei norisi, kad kiti eismo dalyviai tave laiku pastebėtų, tai pasirūpink ryškesniais akcentais“ (Saulius);
„Visada renkuosi šviesių spalvų motociklą ir aprangą, kad būčiau geriau matomas kelyje“ (Paulius Leika);
„Geriausiai veikia salotinė spalva, nes periferiniu matymu veidrodėlyje jai sušmėžavus, vairuotojų smegenys dažniausiai duoda komandą: „Dėmesio – policija” (Aidas Bubinas).
Asmeninė patirtis: savęs pervertinimas
Jurgita Pavilionytė-Chmieliauskienė pasakoja apie buvimą pradedančiąja: „Ne visi mėgsta žalius lapus, bet nusipirkau liemenę su skaidria kišene nugaroje. Į ją įdėjau žalio lapo ženklą ir tadam – niekas manęs nestumdė, nespaudė ir nenaudojo signalo.
Jei užgesdavau, tuomet tolerantiškai palaukdavo. Anksčiau pervertinau savo jėgas ir bandžiau pati save apgauti, kad jau galiu važiuoti greitai ar ganėtinai pavojingomis atkarpomis. Nusivoliojau. Dabar nebijau pasakyti, kad man per greitai ar per sunku. Nelipdama per save, bet keldama sau reikalavimus jaučiu, kaip pasitikėjimas auga.“
Eglė Gerulaitytė prisimena: „Iš asmeninės patirties atsimenu tokį pavojingą atvejį. Tai buvo per didelis pasitikėjimas savimi – Kolorade vos nenulėkiau nuo uolos, nes taip įsijaučiau į kietos dakaristės vaidmenį, kad ne laiku pastebėjau, kaip uolos virto šlapiais smulkiais akmenėliais, motociklas slydo ir sustabdžiau tik prie pat uolos krašto. Taip pat sutinku su Jurgita: pavargai, per sunku – sustok, pailsėk, imkis tos pačios atkarpos kitą dieną, su pagalba, arba kitais metais, kai turėsi daugiau patirties. Mes neprivalome niekam nieko įrodinėti ir motociklizmas visų pirma yra laisvė, nuotykis, pramoga ir transportas, o ne lenktynės/ įgūdžių demonstravimas/ mėginimas pasirodyti kietai.“
Evelina Žičkienė pabrėžia KET ir trasų svarbą: „Svarbiausia – laikytis KET ir ypač saugaus atstumo. Vienu pirmųjų incidentų man galėjo būti įvažiavimas mašinai į galą, nes ši staigiai stabdė, o aš buvau kone prie pat jos norėdama lenkti. Kitas dalykas – greitis. Pradėjus važinėti motociklu labai norisi atsukti rankeną ir lakstyti, nors patirties maža. Iš patirties sakau, kad išsilaksčius motociklu uždaroje trasoje („Nemuno žiede“, kartodromuose) gatvėje taip pat lakstyti nebesinori. Todėl visiems pradedantiesiems rekomenduoju apšilti kartodrome – tuomet ir gatvėje jausitės užtikrinčiau.“
Tos pačios problemos
Nors dažnai lyginame save su kitomis eismo kultūromis, kiekviename darže – savos problemos. Paulius Leika nemažai važinėjosi JAV: „Ir ten nebuvo nei vienos avarinės situacijos. Važiuojant tarp automobilių net policijos patruliai prisispaudžia prie kelkraščio ir praleidžia motociklus. Galbūt pernelyg išaukštiname tos šalies vairavimo kultūrą, bet mano statistika tokia, kad po 6500 km – ir didžiąją dalį tų kilometrų praleidau Los Andžele, kur žmonių ir transporto priemonių kiekis yra labai tankus – turėjau tik vieną menką avarinę situaciją, kai Vilniuje tenka susidurti su jomis kone kasdien. Čia požiūris, kad tavęs niekas nemato, išgelbėja.“
Tačiau Čikagoje gyvenantis Haris Subačius svarsto ir JAV kelių kultūros problemą: „Nežinau, kiek tai yra problemiška Lietuvoje ir Europoje, galbūt daug baisiau negu Amerikoj, bet bent jau Amerikos viduryje motociklų nematymas ar nepaistymas yra didelė problema. Ne vienas motociklininkas čia ant savo mašinos klijuojasi lipduką „Motorcycles are everywhere!".
Gali būti, kad čia procentas mašinų vairuotojų, kurie gerbia motociklininkus yra didesnis – gal net ir daug didesnis – bet tikrai yra pilna tokių, kuriems motociklistai – tai tik kliūtis, per kurią galima pervažiuoti arba kurią galima nustumti. Kiti mašinų vairuotojai dažnai nemato motociklų nepiktybiškai – paprasčiausiai įjungia mintyse autopilotą ir, jeigu ne mašina ant kelio, tai nesiskaito. Kadangi Amerikoje vidutinė kelionių trukmė yra ilgesnė negu Europoje, autopilotu važiuojantys vairuotojai taip pat yra labiau paplitę.“
Daug pasaulio išnaršiusi Egle Gerulaitytė pateikia pavyzdžių: „Apie vairavimo kultūrą – galbūt road rage Lietuvoje daugiau, bet ar labai ženkliai daugiau... nežinau, amerikiečiai vairuotojai man rodėsi draugiškesni, bet užtat žioplesni.
Meksikoje – totalus chaosas, bet jokių avarijų, nes visi važiuoja su labai dideliu dėmesiu tam, kas vyksta aplink, ir puikiai žino, pavyzdžiui, kokio tiksliai dydžio jų automobilis, taigi viskas kažkaip baigiasi geruoju. Gvatemaloje vairuotojai labai neatidūs vienas kitam, bet rūpinasi pėsčiaisiais. Po teisybei... man baisiausia važiuoti motociklu yra Vokietijoje, nes ten vairuotojai žiauriai agresyvūs, neduokdie, užtruksi greitojoje juostoje – prilenda prie pat uodegos, mirksi šviesomis, negali palaukti penkias sekundes, kol pasitrauksi. Tai šit: man rodosi, Lietuvoje yra visai neblogai, ir jei lietuviai motociklininkai labiau imtų rūpintis bendruomene, o ne skačkėm, pjankėm ir ego dydžių matavimaisis, būtų daug daugiau gėrio ir mažiau avarijų gatvėse.“
Taigi kad ir kokia veiksminga būtų auksinė taisyklė, ji atspindi eismo kultūros problemas: neturėtumėme būti ir jaustis nematomi, turėtumėme būti lygiaverčiais eismo dalyviais.
