Didesnį greitį pasiekiantys paspirtukai jau priskiriami mopedų kategorijai, o šiai transporto priemonei ir jos vairuotojams taikomi kitokie KET reikalavimai. Tačiau galimybe važinėti 25 km/h greičiu paspirtukininkai džiaugsis neilgai: nuo 2024 m. elektrinių mikrojudrumo priemonių leidžiamas greitis apribojamas iki 20 km/h.
Vairuodami dviratį ar paspirtuką visada turime prisiminti, kad mes nesame vieni kelyje: paspirtukams ir dviratininkams leidžiama važiuoti šaligatviais, o tai reiškia šalia gerokai lėčiau judančių ir pėsčiųjų, kurie yra pažeidžiamiausia eismo dalyvių grupė.
Greitis – pagrindinė eismo įvykių priežastis
Daugumos paspirtukų greitį riboja elektronika. Paprastai ribojamas maksimalus greitis yra 25 km/h. Lietuvoje tokį greitį išvystantys paspirtukai priskiriami motorinių dviračių kategorijai. Kai kuriose kitose Europos šalyse, (Lenkijoje, Vokietijoje) paspirtukams neleidžiama važiuoti didesniu nei 20 km/h greičiu – toks greitis nuo 2024 m. įsigalios ir Lietuvoje.
Yra dvi skirtingos sąvokos leistinas greitis ir saugus greitis.
Tai, kad kelyje yra nustatytas, pavyzdžiui, 70 km/h apribojimas, nereiškia, kad kiekviena transporto priemonė gali važiuoti tokiu greičiu. Yra dvi skirtingos sąvokos leistinas greitis ir saugus greitis. Jei apie leistiną greitį mus informuoja kelio ženklai, tai saugus greitis turi būti kiekvieno vairuotojo sąmonėje, nesvarbu kokią transporto priemonę jis vairuoja.
Eismo įvykių statistika greičiui negailestinga: 2020 metais net 48 proc. eismo įvykių, kuriuose žuvo žmonės, įvyko dėl to, kad buvo viršytas leistinas ar nepasirinktas saugus greitis. 21 proc. eismo įvykių, kuriuose buvo sužeisti žmonės, įvyko dėl to, kad vairuotojai nepasirinko saugaus greičio ar viršijo leistiną greitį. Abu šie skaičiai yra eismo įvykių statistikos lyderiai, t.y. greitis yra dažniausiai nelaimių priežastis.
Labai dažnai autoavarijos įvyksta tada, kai vairuotojas nepasirenka saugaus greičio, nors leistino greičio jis ir neviršijo. Tai galioja ne tik automobilių, bet ir paspirtukų vairuotojams, dviratininkams. Turbūt ne kartą einant šaligatviu, ar vaikščiojant parko takeliu pro pat jus „skutamuoju skrydžiu“ pralėkė dviratininkas. Turbūt nustebino toks įžūlumas, Galbūt net pagalvojote, kaip viskas galėjo baigtis, jei būtumėte kryptelėjęs į šoną.
Labai dažnai autoavarijos įvyksta tada, kai vairuotojas nepasirenka saugaus greičio.
Lakstančių dviratininkų kategorijos atstovus nesunku atpažinti: jie visada su šalmais ir gerais dviračiais, jų akys tarsi nieko nemato, aplinka jiems neegzistuoja, jie visada elgiasi taip, tarsi dviračių takas ar parko takelis būtų jų asmeninė lenktynių trasa, kurioje visi kiti yra tik trukdžiai.
Tačiau tarp pėsčiųjų lakstantys dviratininkai ir paspirtukininkai neįvertina vieno dalyko: pėstieji neturi nei akių pakaušyje nei galinio vaizdo veidrodėlio, o miesto šurmulyje išgirsti iš už nugaros atvažiuojantį paspirtuką ar dviratį ne taip lengva. Vienas netikėtas kryptelėjimas į šoną ir susidūrimo su dideliu greičiu lekiančiu paspirtuku ar dviratininkų neišvengsite, o tokie susidūrimai gali baigtis labai liūdnai. Kuo greitis didesnės, tuo susidūrimo pasekmės skaudesnės.
Gyvenamosios zonos taisyklės
Visi paspirtukininkai (tiek vairuojantys motorinių dviračių kategorijos paspirtuką, galintį važiuoti 25 km/h maksimaliu greičiu, tiek vairuojantys kur kas greitesnį mopedų kategorijos paspirtuką) turi prisiminti, kad mūsų miestuose yra gyvenamoji zona apie kurią informuoja atitinkamas ženklas. Visoje gyvenamojoje zonoje pėstiesiems leidžiama judėti važiuojamąja dalimi, be to pėstieji turi pirmumo teisę prieš transporto priemones.
Visų transporto priemonių greitis gyvenamojoje zonoje negali būti didesnis nei 20 km/h. Beje, gyvenamoji zona nebūtinai turi būti pažymėta ženklu – daugiabučių gyvenamųjų namų kiemai irgi yra gyvenamosios zonos.
Nesunku pastebėti, kad ne visi supranta šio ženklo „Gyvenamoji zona“ prasmę – kai kurie nesugeba sutramdyti savo noro palakstyti. Tačiau šį norą būtina tramdyti, nes gyvenamoje zonoje, ypač vasaros metu, laksto daug vaikų, kurie neturi to saugumo jausmo, kokį turi suaugusieji ir nesugeba įvertinti pavojaus taip kai jį įvertiname mes.
Nauji reikalavimai elektrinėms mikrojudrumo priemonėms
Šiemet Seimas priėmė Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo pataisas, kuriomis nutarta nuo kitų metų įtvirtinti naujus elektrinių mikrojudumo priemonių vairuotojams taikomus reikalavimus ir draudimus.
Šios pataisos įsigalios nuo 2024 m. Pagal priimtus įstatymo pakeitimus, elektrinė mikrojudumo priemonė bus apibrėžiama, kaip vienam asmeniui važiuoti skirta elektra varoma motorinė transporto priemonė, kurios didžiausioji naudingoji galia ne didesnė kaip 1 kW, didžiausiasis projektinis greitis ne didesnis kaip 25 km/h, o sėdimosios vietos, jeigu ji įrengta, atskaitos taško aukštis ne didesnis kaip 540 mm.
Elektrinėmis mikrojudumo priemonėmis bus laikomi elektriniai paspirtukai, elektrinės riedlentės, balansiniai vienračiai, riedžiai ir pan. Visoms joms bus draudžiama važiuoti didesniu nei 20 km/h greičiu.
Po ilgų diskusijų Seimas nutarė, kad šaligatvis galės būti naudojamas dviračių, motorinių dviračių ir elektrinių mikrojudumo priemonių eismui, išskyrus savivaldybės nustatytose vietose. Taigi paspirtukininkai daugelyje vietų kaip buvo, taip ir liks šalia pėsčiųjų.
Tik jei šaligatvyje bus paženklinta dviračių eismui skirta juosta, tiek dviratininkai, tiek elektrinių mikrojudumo priemonių vairuotojai privalės važiuoti tik ja ir kuo arčiau jos dešiniojo krašto. Tačiau ir tokiu atveju dviratininkai ir paspirtukininkai bus arti pėsčiųjų.
Naujausiose įstatymo pataisose aiškiai apibrėžta, kad važiuojant pėsčiųjų ir dviračių eismui skirtu taku, kelkraščiu arba šaligatviu pro pat pėsčiąjį – negalima važiuoti didesniu kaip 7 km/h greičiu. Be to savivaldybės gali nustatyti ir savus ribojimus.
KET eismo taisyklių skyrius „Reikalavimai dviračių vairuotojams“ sako, kad važiuodamas pėsčiųjų ir dviračių taku, šaligatviu, dviračio vairuotojas privalo duoti kelią pėstiesiems, neturi jiems trukdyti ar kelti pavojaus, o pro pat pėsčiąjį leidžiama važiuoti greičiu, kuris yra artimas pėsčiojo judėjimo greičiui (3–7 km/h), paliekant tokį tarpą iš šono, kad eismas būtų saugus.
Taisyklės viską apibrėžia gana aiškiai, tačiau stebint dviratininkus ir paspirtukų vairuotojus, aiškiai matosi, kad paėmę savo transporto priemonės vairą į rankas, jie visiškai pamiršta, kad šaligatvis yra ne dviračių ar paspirtukų, o pėsčiųjų karalija ir ne dviratininkas ar paspirtukininkas turi diktuoti pėsčiajam kaip privalo elgtis.
Taisyklės viską apibrėžia gana aiškiai.
Kaip tą įrodyti dviratininkams ar paspirtukų vairuotojams? Turbūt geriausia būtų kuriam laikui nulipti nuo savo dviračių transporto priemonių ir pasivaikščioti ten, kur važinėjančių yra pakankamai daug. Vienos dienos suprasti kas kam kelia grėsmę bus per akis.
Ribojimų bus ir daugiau
Draudimų tik daugės, nes visos savivaldybėse yra probleminių vietų, kuriose paspirtukų ar dviračių vairuotojai kelia didesnę grėsmę pėstiesiems nei įprastuose šaligatviuose: tai parkai, pėsčiųjų gatvės, miestų aikštės ir kitos erdvės, kuriose pėsčiųjų yra daugiau nei įprasta, kuriose įprasta neskubėti, judėti „atsipūtus“.
Viena iš tokių draudimų priežasčių atsispindi statistikoje: padaugėjo ne tik paspirtukininkų traumų, kuriuose jie nukenčia patys, bet ir nelaimių kai paspirtukininkai susiduria su kitais eismo dalyviais – pėsčiaisiais, dviratininkais ir net automobiliais.
Mažesnis greitis sumažina ir galimo susidūrimo su kitais eismo dalyviais, ir kritimo rizikas. Važiuojant mažesniu greičiu dviračių ir paspirtukų vairuotojai atidžiau vertina eismo aplinką, laiku reaguoja ir dažniau išvengia avarinių situacijų.
Draudimo bendrovės atkreipia dėmesį į tai, kad vis daugiau problemų kelia ne dviratininkai, o paspirtukų vairuotojai ir tą gerai rodo draudžiamų įvykių statistika.
Dažniausiai susižeidžiama susidūrus su kliūtimi, ar nesuvaldžius paspirtuko dėl staiga pasikeitusios kelio dangos, ar joje esančių duobių. Paspirtukų vairuotojai dažnai pamiršta, kad šios transporto priemonės ratai yra maži, dažnai ir ploni, tad užvažiavę dideliu greičiu ant žvyro jie teškiasi veidu į žemę.
Neretai traumų priežastimi yra pusiausvyros praradimas, kas dažniausiai nutinka manevruojant dideliu greičiu. Neretos traumos, kai nuo kalno lekiantys paspirtukininkai verčiasi per galvą vien dėl to, kad nepasirinko saugaus greičio. Tokios nelaimės dažniausiai baigiasi galvos traumomis.
Didelis greitis yra ne tik automobilių vairuotojų problema. Netinkamai pasirinktas greitis – labai aiški dviratininkų ar paspirtukininkų vairavimo kultūros stokos išraiška.
Su savo dviratėmis priemonėmis nesame vieni kelyje ir jei gatvėje, tarp automobilių, neatsakingas dviračio ar paspirtuko vairavimas kelia grėsmę tik mums patiems, tai šaligatvyje ar pėsčiųjų takuose mes esme grėsmingi kitiems. Bet ši grėsmė visiškai išnyksta, jei pro pėsčiąjį pravažiuojame taip kaip reikalauja taisyklės – jo judėjimo greičiu.
Saugaus eismo rubrika „Kur skubi?“rengiama kartu su AB Lietuvos automobilių kelių direkcija.
