Jis veikia smegenis – trikdo suvokimą, silpnina koncentraciją, prailgina vairuotojo reakcijos laiką. Ir vis tik policijos reidai parodo, kad sėsti prie vairo išgėrus alkoholio nevengiama. Kodėl iš viso taip elgiamės? Negi taip sunku atsispirti?
Kvailumas ir priklausomybė
Psichiatrai ir priklausomybių specialistai sako, kad dažniau išgėrę vairuoja tie žmonės, kurie arba lengvabūdiški, arba jau turi problemų dėl alkoholio. Pirmiesiems tiesiog trūksta sveiko proto: jie vartoja alkoholį, pavyzdžiui vyną pietų metu, o paskui vairuoja įsitikinę, kad yra blaivūs, nes išgėrė tik vieną taurę.
Paskui vairuoja įsitikinę, kad yra blaivūs, nes išgėrė tik vieną taurę.
„Būna, kad sprendimas vairuoti išgėrus priimamas neapgalvotai ir neatsakingai, manant, kad „nieko blogo neatsitiks – tik vienas stikliukas ar vienas alaus bokalas“.
Tai – labai netoliaregiška, o kai kuriems žmonėms, deja, tai gali būti ir dar vienas žingsnelis pakeliui į priklausomybę“, – sako gydytoja psichoterapeutė Rūta Kažimėkienė.
Medikė atkreipia dėmesį į tai, kad sprendimas vairuoti apsvaigus gali būti susijęs su situacijos kontrolės praradimu. „Sėsti prie vairo išgėrus alkoholio – rimtas signalas, kad jau nebekontroliuojamas elgesys, t. y. žmogus geria per daug ir per dažnai, o dabar dar ir nebekontroliuoja, kada jis gali, o kada negali vartoti alkoholį. t.y. vystantis priklausomybei nuo alkoholio, pirmiausia prarandama suvartojamo alkoholio kiekio ir dažnumo kontrolė, o vėliau prarandama ir situacijos kontrolė“ – sako Rūta Kažimėkienė.
Žmonės, kurie turi rimtų problemų dėl alkoholio, neretai jį po truputį gurkšnoja visą dieną. Jie negali nustoti gerti, nes tai susiję su labai nemaloniais simptomais, abstinencijos sindromu. Taigi tokie žmonės kelias dienas iš eilės gali būti lengvai apsvaigę, ir jei jiems reikia važiuoti, tai ir sėda prie vairo.
Žmonės, kurie turi rimtų problemų dėl alkoholio, neretai jį po truputį gurkšnoja visą dieną.
Pasak Rūtos Kažimėkienės, nors atliekama daug tyrimų, nėra vieningos nuomonės dėl priklausomų žmonių elgesio. Kai kurie tikina, kad iškreiptą vertybių ir moralės sistemą turintis žmogus įsitikinęs, kad jam leidžiama kur kas daugiau, o tai jau ne priklausomybės nuo alkoholio klausimas.
Kad nebaudžiamumo jausmas ir visuotinai priimtų socialinių normų nepaisymas skatina neatsakingus žmones sėsti prie vairo išgėrus alkoholio, netiesiogiai patvirtina ir statistiniai duomenys, rodantys, kad eismo įvykių dėl vairavimo išgėrus rizika ypač padidėja šventiniu laikotarpiu. Kalėdų laikotarpis, Naujųjų metų išvakarės ir Naujųjų metų diena yra rizikingi laikotarpiai ir tai susiję su lengvabūdiškumu, o ne priklausomybe.
Vis tik, pasak medikės, priklausomybės tikrai negalima atmesti: „jei išsivysto priklausomybė nuo alkoholio, pasikeičia priklausomo asmens realybės, rizikos vertinimas, gebėjimas atsakingai žiūrėti į savo veiksmus, o tai turi labai didelę reikšmę priimamiems sprendimams“.
Nepaisant daugybės reklaminių kampanijų, didelių baudų ir informuotumo apie pavojų, kai kurie vairuotojai yra ne kartą vairavę išgėrę. Ar tai, kad kažkas kartą sėdo prie vairo išgėręs alkoholio reiškia, kad kitą kartą išgėręs alkoholio jis irgi vairuos?
„To negalima atmesti. Jei kažkam vieną kartą tai pavyko ir žmogus mano, kad vairavimas apsvaigus nuo alkoholio jam neturėjo jokių neigiamų pasekmių, jis gali tai pakartoti.
Alkoholis ir vairavimo išgėrus pasekmės nėra tiesiogiai susiejamos tuo metu, kai žmogus sėda prie vairo, todėl nemažai kas linkę rizikuoti“, – sako gydytoja psichoterapeutė Rūta Kažimėkienė, pabrėždama, kad viskas priklauso nuo vertybių skalės, visuomenės normų paisymo.
Ne įvykiai, o žmogaus elgesys yra rizikingi
Europos kelių rizikos vertinimo programoje (European Road Assessment Programme) vairavimas išgėrus alkoholio priskiriamas rizikingam elgesiui kelyje, t.y. tikimybė, kad įvyks eismo įvykis, kurio pasekmės gali būti katastrofiškos, yra žymiai didesnė. Austrų kilmės JAV ekonomistas ir pedagogas Peteris Druckeris išskiria keturias rizikos rūšis:
- neišvengiama rizika, kurią turime prisiimti (dalyvavimas eisme, elektros prietaisų naudojimas);
- nedidelė rizika, kurią galime sau leisti prisiimti (sportas, turizmas);
- rizika, kurios negalime arba neturėtume sau leisti prisiimti (lenkimas posūkyje, įkalnėje),
- būtina rizika, kurios negalime neprisiimti (siekdami išengti susidūrimo kaktomuša, nuvažiuojame nuo kelio).
Vairavimas apsvaigus nuo alkoholio priskiriamas trečiajai rizikos rūšiai, kurios pasekmės gali būti katastrofiškos. Šiuo atveju rizika suprantama ne kaip situacijos ypatybė, o kaip asmens elgesys. Ne įvykiai yra grėsmingi, bet žmogaus veikla yra rizikinga, ir taip atsitinka būtent dėl jo prisiimamos rizikos.
Žmogus sprendimą priima rinkdamasis iš kelių galimybių ir taip jis prisiima atsakomybę už savo pasirinkimą. Jis įvertina situaciją, numato pasekmes ir priima konkretų sprendimą.
Kiekvienas visada turime skirtingų pasirinkimų: vairuoti automobilį, patogiai grįžti namo, bet atsisakyti alkoholio; vartoti alkoholį, bet atsisakyti vairavimo. Abu šie variantai yra saugaus elgesio galimybė. Alkoholio vartojimas ir vairavimas jau yra labai rizikingas sprendimas. Tokios rizikos negalime arba neturėtume sau leisti prisiimti.
Nuostoliai ir nauda
Tyrimai rodo, kad žmonės vertina kiekvieno pasirinkimo naudą ir galimus nuostolius, o jų požiūris į riziką keičiasi priklausomai nuo to, ar pasirinkimas yra labiau naudingas ar nuostolingas.
Jie pasirengę labiau stengtis tada, kai gali išvengti nuostolių, nei tada, kai galėtų ką nors gauti. Taigi atrodytų, kad žinodami, jog vairavimas išgėrus yra labiau nuostolių kategorija, pavartojus alkoholio neturėtų net minčių kilti apie vairavimą.
Problema yra perdėtas optimizmas.
Bet problema yra perdėtas optimizmas, t. y. žmonės nepakankamai įvertina tiek nuostolių tikimybę, tiek galimą jų dydį. Tiesiog nemanoma, kad toks elgesys sukels eismo įvykį, kuriame bus sudaužytų automobilių, o blogiausia – aukų.
Ne vienam tragiški eismo įvykiai ir jų pasekmės yra tik sausa informacija žinių portaluose, jie patys į tokius įvykius nebuvo patekę, todėl jie subjektyviai suvokiami kaip labai tolimi ir tai lemia, kad baimės lygis, slopinantis norą rizikuoti, yra žemas.
Daugelis sėdančių apsvaigus prie vairo yra įsitikinę, kad jie kontroliuoja situaciją, todėl kontroliuoja riziką. Iš čia ir tokie pasigyrimai: „esu labai geras vairuotojas ir išgėręs šiek tiek alkoholio vairuoju geriau nei daugelis blaivių vairuotojų“.
Be to, daug vairuotojų klaidingai mano, kad imasi veiksmingų prevencinių priemonių: „važiuosiu lėtai, atsargiai ir nieko neatsitiks“, “vairuosiu naktį, kai kelyje nėra jokio eismo“. Pasekmės gali būti sunkios, tačiau vairuotojai yra įsitikinę, kad jų nepatirs, nesukels eismo įvykio, nepateks į kitų sukeltą avariją, nebus sustabdyti policijos.
Sprendimo vairuoti išgėrus priėmimui įtakos turi ir menkas informuotumas apie alkoholio poveikį žmogaus organizmui (vidutinis vairuotojas dažnai nežino, kaip alkoholis veikia organizmą, kaip jis veikia, reakciją, regą, gebėjimą suvokti tikrovę, įvertinti atstumus; žmonės nežino per kiek laiko išgertas alkoholis suskyla organizme ir kada iš tikrųjų jau galima sėsti prie vairo).
Rizika turi būti mažinama, o ne didinama
Vairavimas išgėrus rodo socialinės brandos stoką, pasireiškiančią visuomenėje priimtų normų ir įstatymų nepaisymu. Įvairiose šalyse atlikti intelekto ir gebėjimų testų rezultatų analizė parodė, kad už vairavimą išgėrus bausti asmenys, dažniau gauna žemus intelekto testų, pavyzdžiui Raveno progresyviųjų matricų testo ir pan., rezultatus.
„Jei kas nors apsvaigęs nuo alkoholio bando sėsti prie vairo mūsų akivaizdoje, turėtume iš jo atimti automobilio raktelius. Tai yra mūsų pareiga, nes kitaip patys tapsime atsakingi už nelaimes, kurias neblaivus vairuotojas gali sukelti kitiems žmonėms“ – vertino gydytoja Rūta Kažimėkienė.
Tai yra mūsų pareiga, nes kitaip patys tapsime atsakingi už nelaimes.
Vairavimas apsvaigus nuo alkoholio niekada nėra ir nebus saugus (net ir važiuojant nedidelį atstumą ar užmiesčio keliu). Geras vairuotojas neturi susitaikyti su rizika, kuri kyla, kai pavartojęs alkoholio sėda už vairo. Geras vairuotojas visada stengiasi mažinti, o ne didinti riziką.
Daug ką lemia ir gebėjimas pasakyti „ne“. Kai sakome „ne", nubrėžiame aiškią ribą tarp savęs ir išorinio pasaulio. Kai kuriems žmonėms tai kelia problemų.
Bijodami būti atstumti, išjuokti ar dėl kitų priežasčių, jie sutinka daryti rizikingus dalykus, o kai pasako „ne“, patiria kaltės jausmą, nerimą. Tuo tarpu žodis „ne“ kaip tik ir skirtas riboms nustatyti. Atsisakymas gerbia abiejų šalių (pavyzdžiui, įtikinėtojo ir atsisakančiojo) teisės.
Saugaus eismo skiltis rengiama kartu su AB Lietuvos automobilių kelių direkcija.
