Lietuvos priklausomybės ligų instituto valdybos pirmininko, gydytojo psichiatro J.Fugalio pastebėjimu, lietuviai linkę stigmatizuoti tuos, kurie turi problemų su alkoholio vartojimu ar turi psichikos sveikatos sutrikimų. Visuomenėje gajus stereotipas, kad prie vairo sėsti girti gali tik visiškai degradavę asmenys, tačiau, anot psichiatro, realus vaizdas yra visiškai kitoks, – polinkis alkoholiui nepriklauso nuo įgyto išsilavinimo, specialybės, socialinės padėties, uždarbio dydžio.
Neretai policijos rengiami reidai atskleidžia, kad vairuoti neblaivūs ryžtasi ir žymūs Lietuvoje žmonės, aukštas pareigas užimantys valstybės tarnautojai, nuomonės formuotojai.
Tam, kas turi problemų su alkoholiu, ypač būdingas problemos neigimas.
„Socialinė padėtis, socialinis statusas neapsaugo nuo problemų su alkoholiu turėjimo ar sėdimo neblaiviam prie vairo. Visame pasaulyje, o ypač Lietuvoje, posovietinėje šalyje, kurioje psichiatrija buvo naudojama baudžiamaisiais tikslais, išliko tokia stigma – jei žmogus turi emocinių problemų, vartoja alkoholį, jis yra kvailas, nesusitvarko su savimi, tad yra silpnas.
Žmogus linkęs manyti, kad tai gali nutikti visiems, tik ne jam pačiam. Paprasčiausias pavyzdys – pavagiama piniginė būnant troleibuse. Žmogus sako: „nemaniau, kad man tai gali įvykti“.
Tam, kas turi problemų su alkoholiu, ypač būdingas toks neigimas. Tai vadinamoji pilkoji zona – pirmiausiai žmogus turi problemų su alkoholio vartojimu, o tik po kurio laiko jis gali suprasti, kad jų turi. Mūsų psichika jau taip veikia: mokam kartais sėkmingai apgauti save ir aplink esančius. Iš to ir kyla noras sakyti: „Ne, aš neturiu problemų, jų turi tik tie, kurie vaikšto prie konteinerių““, – patikino J.Fugalis.
Mūsų psichika jau taip veikia: mokam kartais sėkmingai apgauti save ir aplink esančius.
Mintis „man taip niekada negali nutikti“, vyrauja ir išgėrus mažą alkoholio kiekį: žmonės linkę pervertinti savo galimybes, jaučiasi labiau užtikrinti savimi, sėda prie vairo sulėtėjus organizmo reakcijai, nes nemano, kad ji sulėtėjusi. Neišsikviečia dėl to išgėrę ir pavėžėjo, taksi vairuotojo, artimojo ar draugo, juk įsijungia neigimas: man tai nieko nenutiks, parvairuosiu, jaučiuosi gerai.
„Tam, kad išgėrusiam žmogui išliktų mintis, jog geriau grįžti į namus su pavėžėju, tai ta mintis stipriai turi būti jam įstrigusi dar būnant blaiviam“, – paaiškino psichiatras.
Alkoholio poveikis
Alkoholio poveikis kiekvieno žmogaus organizmui skiriasi, priklausomai nuo vairuotojo kūno masės ir kitų fiziologinių aplinkybių.
„Kuo didesnis žmogaus svoris, tuo, tikėtina, jį mažiau paveiks viena, pavyzdžiui, vyno taurė. Tačiau tai nėra visagalė taisyklė. Ji reikšmingesnė tuo atveju, jei žmogus alkoholį vartoja pirmą kartą gyvenime. Pirmą kartą pavartojus, jis labiau apsvaigina žmogų nei penktą, šeštą ar aštuntą kartą.
Žmogaus tolerancija alkoholiui linkusi augti. Jam atrodo, kad su kiekvienu kartu, buitiškai tariant, gali „daugiau pakelti“. Beje, jaunesni žmonės šiek tiek geriau toleruoja alkoholį negu pagyvenę žmonės, turintys lėtinių ligų – prasčiau už neturinčius jų“, – tendencijas išskyrė pašnekovas.
Tačiau nereikia pamiršti, kad kalbame ne apie objektyvų kriterijų, t.y. alkoholio kiekį kraujyje, bet apie subjektyvų savijautos vertinimą, kuris, kaip netrukus paaiškins specialistas, dėl to paties alkoholio poveikio jau būna pakitęs ir yra apgaulingas.
Žmogus linkęs testuoti ribas
Psichiatras teigia, kad jeigu žmogus sėda girtas prie vairo ir yra sučiumpamas, tai automatiškai reiškia, kad dėl alkoholio vartojimo jau sukėlė sau ar kitiems problemų. O vienas iš dažniausių alkoholio vartojimo sutrikimo kriterijų – vartojimas nepaisant sukeltų sau neigiamų pasekmių.
Sulaikymas girto prie vairo – vienas didžiausių aliarmų apie baisią priklausomybę.
„Sulaikymas girto prie vairo – vienas didžiausių aliarmų, signalizuojančių apie labai, labai arti, visai už kampo, slypinčią, jei ji dar neatėjo, didelę ir baisią priklausomybę.
JAV atliktas tyrimas atskleidė, kad tik vienas iš dešimties problemų su alkoholiu turinčių žmonių sulaukia dėl to gydymo. Kiti arba nemano, kad turi problemų, arba jiems pagalba būna neprieinama. Ne visi, kurie sustabdomi girti prie vairo, turi diagnozuotą priklausomybę alkoholiui. Tačiau tai nereiškia, kad jie jos neturi“, – patikino psichiatras.
Paklaustas, kodėl, vis dėlto, daugelis mano, kad, vairuojant 50 gramų degtinės, viena taurė vyno ar vienas bokalas alaus yra nieko tokio, net – „į sveikatą“, pašnekovas paaiškino, jog tai – bendražmogiškas bruožas: žmogus linkęs testuoti ribas, kas yra leidžiama, o kas ne.
Toks testavimas susiformuoja dar vaikystėje, kai augdamas vaikas testuoja tėvus, kas namie yra jam leidžiama, o kas ne, ar reikia susitvarkyt kambarį, kai baigiau žaisti, ar nereikia, ar po gauto prasto pažymio gausiu kompiuterį, ar negausiu. Kadangi tam tikras alkoholio kiekis (iki 0,4 promilės), žvelgiant į įstatymo raidę, yra legalus, žmonės mąsto, kad mažas alkoholio kiekis nesąlygoja vairavimo gebėjimų.
Kadangi tam tikras alkoholio kiekis yra legalus, žmonės mąsto, kad mažas alkoholio kiekis nesąlygoja vairavimo gebėjimų.
„Ta riba yra labai slidi. Išgėrus du bokalus alaus, ji dažnai būna peržengiama.
Net ir mažas alkoholio kiekis – iki 0,4 promilės, sukelia du dalykus. Pirma, sulėtėja reakcija į dirgiklį. O kartais tų kelių milisekundžių greitesnės reakcijos ir pritrūksta, kad neįvyktų eismo įvykis.
Antra, išgėręs nedidelį alkoholio kiekį, žmogus jaučiasi šiek tiek linksmesnis, jo baimės būna šiek tiek mažesnės, tad jis linkęs labiau pervertinti savo galimybes“, – patikino gydytojas.
Net ir mažas alkoholio kiekis – iki 0,4 promilės, daro poveikį:
- Sulėtėja reakcija į dirgiklį.
- Pasikeičia savijauta ir savęs vertinimas, žmogus dažniau ima pervertinti savo galimybes.
Siekiamybė – nulinė alkoholio tolerancija
Pasak J.Fugalio, nulinė alkoholio tolerancija vairuojant turėtų būti siekiamybė. Kol visuomenėje neįsigalėjo mintis, viešoji nuomonė, kad nulinė alkoholio tolerancija yra geriausias variantas, tol žmogaus protas bus linkęs ieškoti išimčių ir mąstyti, kad viena taurė – leistina, nieko tokio.
Tiesa, ko nors draudimas – nėra, psichiatro teigimu, efektyvi priemonė. Svarbiausia – švietimas, kuris, kai žmogus jau turi problemų su alkoholiu, deja, bet dažniausiai jau būna pavėluota priemonė.
„Dar mokykloje vaikams turi būti sakoma, kad alkoholis sulėtina reakcijos laiką. Šviečiant nuo mokyklos suolo galime tikėtis, kad ateityje turėsime sąmoningesnę kartą. Kai žmogus jau turi problemų su alkoholiu ir sau tai neigia, švietimas jam bus kaip švęstas vanduo. Tikrai negalvoju, kad jei žmogus suvalgė saldainį su likeriu, jis negali vairuoti, tiesiog turėtume skatinti visuomenės kultūrą, kad nulis promilių yra ta riba, kada vairuoti yra geriausia. Reiktų skatinti susiformuoti tokiai viešajai nuomonei. Juk turime jau susiformavusią naują normą – neduoti kyšio policininkui, gydytojui“, – įsitikinęs pašnekovas.
Kaip pamokyti nemoralizuojant?
Ne vienas tikriausiai esame susidūręs su situacija, kai draugų kompanijoje koks pažįstamas, nors ir žada toliau vairuoti automobilį, užsisako alaus, tikindamas, kad išgers „tik vieną“. Kyla noras pamokyti, tačiau sustabdo baimė būti nesuprastam, palaikytam „teisuoliu“, „moralizuotoju“, kuris kišasi į kito suaugusio asmens gyvenimą. Arba situacija, kai kas nors kompanijoje įnirtingai siūlo išgerti kartu šampano taurę, nes po jos juk galima vairuoti, ir darosi nepatogu tvirtai atsisakyti. Ne kiekvienas ir sugeba tai padaryti.
Paklaustas, kaip reikėtų teisingai išsisukti nuo tokių siūlymų, neįžeidžiant siūlytojo, ar sustabdyti vairuojantį draugą nuo to „vieno bokalo“ išgėrimo, psichiatras pasiūlė užduoti klausimą, kuris turėtų nuskambėti be jokio moralinio vertinimo, nes pamokantis tonas gali suveikti priešingai: „Ar tu tikrai nori šiandien vairuoti? Gal įmanoma į namus grįžti kitais būdais?“. Klausimai visuomet skamba mažiau agresyviai nei teiginiai.
Svarbiausia yra prabilti apie problemą, o ne ją tariamai nepastebi, ignoruoti.
Svarbiausia, anot pašnekovo, yra prabilti, geriau pasakyti kažką, atkreipti dėmesį į problemą, o ne ją, kaip tą didžiulį baltą dramblį kambaryje, kurio niekas tariamai nepastebi, ignoruoti. Taip jau yra, kad egzistuojant priklausomybei nuo alkoholio, žmonės dažniausiai apie ją nekalba.
„Taip, nestabdydamas bokalą užsisakiusio vairuojančio draugo galbūt išvengsi galimo konflikto, nebus pažiūrėta į tave kreivai, tačiau tylėdamas sudarysi prielaidą problemai užsitęsti. Vis dėlto, reikia suprasti, kad yra tik vienas žmogus, kurį mes galime pakeisti – save patį. Už kitą žmogų nuspręsti, kad ir kaip norėtume, negalime. Jei visą gyvenimą keliamės 7 valandą ryto, atsikelti 6.55 valandą yra sunku“, – paaiškino J.Fugalis.
Paklaustas, kas dažniausiai priverčia susimąstyti nuo alkoholio priklausomą žmogų, ar baudos, išviešinimas policijos reidų metų daro kokios įtakos jo sprendimui nesėsti kitą kartą prie vairo išgėrus, psichiatras atsakė, kad išties atkreipiamas dėmesys tik tuomet, kai susiduriama su pasekmėmis.
Pats žalingiausias dalykas, pasak pašnekovo, ką gali padaryti artimieji – sumokėti baudą už žmogų, kuris buvo pričiuptas girtas prie vairo. Tempimas už ausų iš bėdos, nesvarbu, koks motyvas – kad ir pats geriausias, – tikrų tikriausia meškos paslauga. Tokiu atveju alkoholį vartojantis žmogus problemų neturi jokių, jų turi tik šalia esantys, kurie pamažu tampa priklausomi nuo priklausomų.
Psichiatras patvirtino, kad pastaruosius 3-4 metus ženkliai mažėja bendras vieno lietuvio suvartojamo alkoholio kiekis. 30 proc. mažėja ir mirčių nuo alkoholio bei alkoholinių psichozių skaičius Lietuvoje. Tai sąlygojo ir mažinamas alkoholio prieinamumas šalyje, sumažėjusi reklama. Padeda ir tai, kad visuomenėje vis labiau kalbama apie tai, kad alkoholis – problema, nes, kaip jau minėta, didelio balto dramblio kambaryje nematymas – prasčiausias sprendimas.
Brangink gyvybę. Pasirink saugų greitį
Skiltis Saugukelyje.lt rengiama kartu su VĮ Lietuvos automobilių kelių direkcija
