Man nepatinka, todėl pats to nedarau
Kur galima, o kur negalima statyti automobilį gana griežtai apibrėžta taisyklėse. Be šį kartą į automobilio statymą pažvelkime per vairuotojų kultūros prizmę. Bet koks grubus, agresyvus vairuotojo elgesys kelyje, jei tai nesibaigia eismo įvykiu, yra laikina, po kelių sekundžių išnykstanti situacija. Automobilių stovėjimo aikštelėse yra kitaip: čia laikas tarsi sustoja, transporto priemonės nejuda, nemalonios situacijos išsitempia.
Automobilio statymas nėra vien tik vairuotojo ir jo automobilio reikalas – netinkamai pastatytas automobilis dažnai sukelia problemų kitiems: vienais atvejais jūs negalite išvažiuoti iš savo vietos ar kiemo, kitais atvejais jums sunku patekti į savo automobilį, dar kitais – neįmanoma praeiti šaligatviu, tenka eiti važiuojamąja dalimi ir pan.
Automobilių stovėjimo aikštelėse yra kitaip: čia laikas tarsi sustoja, transporto priemonės nejuda, nemalonios situacijos išsitempia.
Bendra automobilio statymo taisyklė yra ta pati kaip ir kultūringo vairavimo taisyklė: nedaryti kitiems to, ko nenoriu, kad kiti man darytų. Man nepatinka, kai kas nors aikštelėje pastato automobilį taip, kad nebegaliu įlįsti į savo automobilį. Nepatinka, kai kas nors subraižo mano automobilio dureles. Nepatinka, kai prieš mane važiuojantis automobilis staiga sustoja prie parduotuvės durų, nes vairuotojas sugalvojo, kad keleiviams čia geriausia vieta išlipti.
Nepatinka, kai sausakimšoje aikštelėje vairuotojai automobilius stato nepažymėtose vietose taip, kad sunku ar visiškai neįmanoma išvažiuoti iš savo vietos. Nepatinka, kai prieš mane aikštelėje važiuojantis automobilis posūkiais nepraneša apie savo ketinimus. Nepatinka kai gatvėje automobilis nutrenkiamas taip, kad norėdamas pravažiuoti turiu ratais „lipti“ ant šaligatvio... Todėl pats to nedarau.
Taigi yra pakankamai aiškus sąrašas kas jums nepatinka, todėl tiesiog nedarykite to kitiems. Pasiteisinimas, kad skubate, neturite laiko, jog nebuvo kitos išeities, kad visi taip daro – nėra pateisinamas. Ar tai reiškia, kad laikytis įstatymų ir būti kultūringiems sau leidžiame tik tada, kai turime laiko?
Elementari vairavimo kultūra, paprastų tvarkingo automobilio statymo taisyklių (jų tikrai nėra daug) laikymasis jūsų ir kiekvieno kito vairuotojo gyvenimą padaro daug patogesnį ir malonesnį. Kokia nelaimė ištiks, jei automobiliui vietos ieškosite ne prie pat prekybos centro durų, o už 200 – 300 m?
Mane privertė sustoti!
Yra vairuotojų linkusių taip sureikšminti savo reikalus, kad kitų teisėti poreikiai jiems visiškai nerūpi. Juk ne kartą matėte automobilį su įjungtu avariniu signalu ten, kur stovėti draudžia ženklas ar taisyklės. Ši mada sparčiai plinta ir jei anksčiau dažniausiai taip būdavo elgiamasi trumpų stabtelėjimų (įbėgau–išbėgau ir toliau važiuoju) metu, tai dabar, prie kavinių, kirpyklų, biurų, nors sustoti ar stovėti draudžiama, ar ant šaligatvių palikti automobiliai avarinėmis šviesomis mirksėti gali labai ilgai – kol vairuotojas išgers kavos, apsikirps, aptars reikalus ir t.t. Lyg ir vadovaujamasi KET taisyklėmis: „priverstinai sustojęs ten, kur sustoti arba stovėti draudžiama, transporto priemonės vairuotojas privalo įjungti avarinę šviesos signalizaciją“.
Tačiau ar situacija „mirsiu, kaip noriu kavos!“ iš tiesų yra priverstinis sustojimas? Be to, juk negalima taisyklių interpretuoti dalimis išsirenkant tik palankiausią sakinį ir ignoruojant tą, kuris sako, kad reikia „kuo skubiau pašalinti transporto priemonę“, jei ji pastatyta ne vietoje.
„Mirksinčius“ automobilius galime pamatyti ir daugiaaukščiuose prekybos centrų garažuose – ten jie dažnai paliekami taip, kad vienas ar net keli vairuotojai turi didelių problemų, kai jiems reikia išvažiuoti iš savo vietos. Vis dažniau „mirksintys“ paliekami važiuojamoje kelio dalyje, tarsi mėgdžiojant parduotuves aptarnaujančių ar siuntų tarnybų automobilių manieras. Tendencija ne tik egoistiška, bet ir pavojinga (kaip ir kiekviena kliūtis kelyje) o jos „variklis“ banalus – stoju ten, kur man patogiausia (nepaisant to, kad toks veiksmas sukuria pavojingas situacijas, chaosą, problemas kitiems eismo dalyviams).
Kaip statau, taip ir vairuoju
Psichologai teigia, kad vairuotoją atpažinsi iš to, kaip jis parkuojasi, t.y. automobilio statymas daug pasako apie mūsų vidinę ir vairavimo kultūrą. Kultūringas vairuotojas negalvoja vien apie save ir apie atstumą skiriantį jo automobilį nuo tikslo. Jis įvertina, kad ne tik kelyje, bet ir aikštelėje yra ne vienas, kad visi nori pastatyti automobilį, visi eina ten pat, be to dar yra ir pėstieji norintys praeiti jiems skirtu šaligatviu. Neužtverkime kelio, įvažiavimo, išvažiavimo ar saugaus praėjimo.
Neverskime kitų laukti minutes ar net valandas vien dėl to, kad atstumas nuo automobilio durų iki kitų durų būtų kuo trumpesnis. Tai – ne moralas, o situacijos, kurios pinklėse nenorėtume būti piešinys. Tiesiog statydami automobilį nesukelkime tokių scenarijų, kuriuose nenorėtume atsidurti, ir viskas bus gerai.
Automobilių statymas mieste: šaligatvis ir veja skirti ne visiems!
Kelių eismo taisyklės sako: draudžiama palikti automobilį ant vejos, šaligatvio (išskyrus tuos atvejus, kai ten stovėti leidžia kelio ženklai), draudžiama palikti automobilį transporto priemonių eismui neskirtose teritorijose, palikti ten, kur tarp sustojusios transporto priemonės ir ištisinės kelio ženklinimo linijos arba bortelio, o kai jo nėra, – važiuojamosios dalies krašto mažesnis kaip 3 m atstumas. Jei atidžiai perskaitėte, turbūt supratote, kad daugiabučių kiemuose labai daug automobilių pastatyti pažeidžiant taisykles: ant vejos, ant šaligatvių, dažnai taip, kad pėsčiasis norėdamas praeiti, turi apeiti automobilį važiuojama dalimi, nes šaligatvyje jam vietos nepalikta.
Beveik kiekviename neuždarame daugiabučio kieme už netinkamą automobilio statymą Kelių policijos tarnyba galėtų išrašyti dešimtis baudų. Jei būtų laikomasi taisyklėse paminėto 3 metrų atstumo, kai kuriose siaurose senamiesčių ar individualių namų kvartalų gatvelėse stovinčių automobilių apskritai neturėtų būti.
O kur juos statyti, paklausite? Geras klausimas – automobilių statymas dideliuose miestuose iš tiesų yra rimta problema, nes kai teritorijoje vietų trūksta, statant automobilį dažnai numojama ranka į taisykles – visi taip stato ir aš pastatysiu. Teoriškai, gyvenamoji zona yra erdvė, kurioje pėstieji turi absoliučią pirmenybę prieš transporto priemones ir kurioje transporto priemones galima statyti tik tam skirtose vietose. Praktiškai, ypač senesniuose daugiabučių kvartaluose, – tai zona kurioje „apsigyvena“ automobiliai ir kurioje pėstiesiems dar leidžiama kažkaip praeiti.
Automobilių daugėja, problemos vis aštrėja, nes savivaldybės dažniausiai jų niekaip nesprendžia. Automobilių stovėjimo apmokesdinimas – irgi ne sprendimas: tik pildo savivaldybių ir mokesčius renkančių bendrovių kišenes, bet dėl to automobilių skaičius nemažėja, stovėjimo vietų skaičius nedidėja.
Saugaus eismo skiltis rengiama kartu su VĮ Lietuvos automobilių kelių direkcija.
