„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Vairuotojas dalinasi sukrečiančia patirtimi: pėsčiasis išniro kaip vaiduoklis, vos nepartrenkiau

Ankstyva tamsa, lietus, sniegas, rūkas, šlapi ir slidūs keliai sukelia sunkumų vairuotojams. Dėl nepalankių oro sąlygų ir trumpesnės dienos pėstieji kelyje tampa blogai matomi. Rūpindamiesi visų eismo dalyvių saugumu, policijos pareigūnai skatina ir net reikalauja naudoti šviesą atspindinčius elementus. Deja, ne visi tai prisimena. Gerai, jei viskas baigiasi tik išgąsčiu, tačiau būna ir blogiau.
Gatvių apšvietimas Vilniuje
Gatvių apšvietimas Vilniuje / Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr.

Tik šešėlių žaismas

Kauno rajono gyventojas Rytis 15min pasakojo: „Važiavau namo, kaip visada, tuo pačiu keliu, neturinčiu nei šaligatvio nei kelkraščio, negana to, 500 m atkarpa, einanti miškeliu, – neapšviesta. Ten visada sumažinu greitį, nes žmonės vaikšto kelio kraštu – kelkraščio juk nėra. Tą naktį tamsiame miškelyje mano kryptimi važiavo kitas automobilis. Dar sumažinau greitį ir prieš prasilenkiant, tarsi pamačiau, kad tamsoje kažkas sušmėžavo.

Tai nebuvo nei siluetas, nei kažkoks objektas – mano akys tiesiog užfiksavo, kažkokio juodo šešėlio judesį tokiame pačiame juodame nakties fone. Dėl viso pikto nuspaudžiau stabdžius ir beveik sustojau. Tą pačią akimirką prasilenkiau su atvažiuojančiu automobiliu ir pamačiau, kad mano automobilio žibintai apšviečia pėsčiąjį, kuris buvo vos matomas miškelio fone, nes vilkėjo tamsią striukę ir neturėjo atšvaitų.“

Vyras tikina, kad iki tragiškos nelaimės buvo vos kelios sekundės. „Jei nebūčiau pristabdęs, būčiau jį partenkęs. Bet mano greitis buvo sumažėjęs beveik iki nulio, tad pavyko visiškai sustabdyti automobilį kai iki žmogaus liko gal 3–4 m. Vėliau gana ilgai prisiminiau šį įvykį, mintyse vis atkartodavau scenarijų, nes visos jo detalės gerai įstrigo atmintyje. Galvojau, o kas būtų buvę, jei nebūčiau stabdęs, juk mano akys nematė to žmogaus, jos įžiūrėjo tik kažkokį mistinį šešėlių žaismą, kurio galėjau nepastebėti ar tinkamai neįvertinti.

Daug kartų svarsčiau kas mane privertė stabdyti nematant realaus pavojaus, daug kartų sau sakiau, kad kitą kartą galėjo būti ir kitaip. Nesuprantu, kodėl žmonės taip elgiasi, juk jei žmogus turėjęs atšvaitus ar žibintuvėlį, jį būčiau matęs iš labai toli ir istorijos finalas nepriklausytų nuo mistinio šešėlių žaismo ir vairuotojo šeštojo jausmo, kažkodėl privertusio spausti stabdžius“.

Juodas „raitelis“ juodame kambaryje

Kitą istoriją 15min papasakojo Klaipėdos gyventojas Andrius. Ji tiesiogiai nesusijusi su pėsčiaisiais, bet labai gerai įrodo kiek daug lemia matomumas tamsiuoju metu. „Buvo labai tamsi naktis, viena iš tų juodųjų. Manau, kad kiekvienas vairuotojas žino, kad yra šviesesnių naktų, kai matomumas geresnis, bet yra tokių juodų, kad, rodos, tamsiau jau nebūna, net automobilio žibintai šviečia kažkaip blankiau. Būtent tokią naktį ir nutiko tas keistas incidentas kurio galėjo ir nebūti. Iki namų buvo likę tik keli šimtai metrų – stovėjau sankryžoje, degė raudonas šviesoforo signalas ir ramiai laukiau žalio. Paprastai ši sankryža yra gerai apšviesta, bet tą naktį miesto žibintai tame kvartale nedegė. Užsidegus žaliam šviesoforo signalui, pajudėjau iš vietos tuo pačiu greičiu kaip visada – nei per greitai, nei per lėtai.

Man tereikėjo tiesia kryptimi kirsti sankryžą ir jau beveik namie, tačiau sankryžos viduryje pajutau smūgį į kairį automobilio šoną ir tą pačią akimirką kažkas lyg praskrido pro priekinį automobilio stiklą. Nieko nesupratęs sustojau. Išlipęs pamačiau netikėtą vaizdą – kairėje pusėje ant žemės gulėjo juodas motoroleris, dešinėje – juoda odine striuke apsirengęs vaikinas. Prišokau prie vaikino ir klausiu: „Gyvas?“. „Gyvas“, – atsakė vaikinas“, – sukrėtusį įvykį prisiminė vyras.

123RF.com nuotr./Automobilis
123RF.com nuotr./Automobilis

Pašnekovas prisiminė iškart kvietęs greitąją pagalbą ir policiją, kurios atvyko labai greitai. „Medikai išsivežė vaikiną, o policija pradėjo ieškoti mano stabdymo žymių ant asfalto. Nerado, tad prasidėjo klausimai: „Stabdžiai neveikia?“. „Veikia ir labai puikiai, tik mano greitis buvo ne didesnis nei 20 km/h, o kai pajutau smūgį į šoną, net nesupratau, kas vyksta, bet stabdį nuspaudžiau ir greitai sustojau, tačiau taip lėtai važiuojant juk jokių padangų žymių ant asfalto neturėjo likti“ – pasakoju policininkams“, – tęsė pasakojimą Andrius.

Po to pusę nakties vyras praleido pas medikus – kraujo tyrimas dėl blaivumo, šlapimo dėl narkotinių medžiagų. Dar vėliau buvo pradėta byla, kurią greitai nutraukė, nes buvo liudininkų, kurie matė, kad Andrius pradėjo važiuoti degant žaliam šviesoforo.

„Judėjau tiesiai, o vaikinas atvažiavo iš priešingos pusės, taip pat degant žaliam signalui, bet suko į kairę. Dar vėliau teko pabendrauti su avariją patyrusiu vaikinu, laimei jo sužeidimai nebuvo sunkūs. „Kaip sugebėjai į mane atsitrenkti?“, – klausiau. „Galvojau, kad prašoksiu, bet nespėjau“, – atvirai prisipažino vaikinas ir net užsiminė, kad motorolerio žibintai nešvietė, „kažkas su elektra“. Mane šis įvykis labai sukrėtė – daug kartų ieškojau variantų ką galėjau padaryti kitaip, kad tos nelaimės išvengčiau, bet glumino ir situacijos absurdiškumas – juodas „raitelis“, ant juodo motorolerio su neveikiančiais žibintais bando „prašokti“ prieš automobilį.

Būčiau jį matęs, būčiau mynęs stabdžius ir praleidęs – visada tokiems, ieškantiems nelaimės, duodu kelią, bet aš nieko nemačiau, išskyrus tą šešėlį, kuris jau po smūgio garso praskriejo pro mano automobilio priekinį stiklą, o mano regėjimas tikrai aštrus“, – įvykiu, kurio nepamirš, dalinosi vyras.

Avariją patyrusio Andriaus nuomone, tokių situacijų absurdiškumą lemia žmonių tarpusavio komunikacijos stoka: „Automobilių vairuotojams „užkraunama“ didelė atsakomybė, tačiau, kad galėtume imtis atitinkamų veiksmų, mes turime matyti ir kitus eismo dalyvius – jei pėsčiasis užsideda atšvaitus, jei vilki šviesą atspindinčią liemenę ar eidamas mojuoja žibintuvėliu, jis su vairuotojas kalbasi „žiūrėk, čia aš esu, aš einu, būk atsargus“, bet jei jis yra tik juodas šešėlis, juodame nakties fone, jis jokios žinutės vairuotojams nesiunčia, mums jis tiesiog neegzistuoja“.

„Galvojau, kad prašoksiu, bet nespėjau“, – atvirai prisipažino vaikinas

Pėstieji – būkite eismo dalyviai!

Vis dar yra žmonių, kurie neįvertina, kad kelyje jie yra sunkiai įžiūrimi, tiksliau, derėtų rašyti, kad be šviesą atspindinčių elementų – tiesiog nematomi. Pėsčiasis, einantis tamsiu paros metu, neapšviestu kelio ruožu, be to, lyjant lietui, nesuvokia kokį sau ir kitiems eismo dalyviams kelia pavojų. Apsirengęs tamsiais drabužiais, be atšvaitų, jis yra visiškai nematomas pravažiuojančioms transporto priemonėms. Jis neapgalvotai rizikuoja ne tik savo sveikata ir gyvybe, bet ir automobilių vairuotojų ir keleivių – juk staigūs automobilio manevrai, siekiant išvengti susidūrimo, gali baigtis labai liūdnai. O juk mūsų dar laukia ilgi tamsūs žiemos rytai ir vakarai, slidūs keliai.

Būti matomam reiškia būti saugiam. Kiekvienas vairuotojas išvydęs atšvaito, specialios liemenės atspindžius ar žibintuvėlio šviesą, iš karto imasi atitinkamų veiksmų: sumažina greitį, susikoncentruoją į kelkraštį, stengiasi (jei iš priekio niekas neatvažiuoja) nutolti nuo kelkraščio, aplenkti tą vietą. Bet jis tuos veiksmus atlieka tik tada, kai žino, kad kelkraščiu kažkas eina.

Kiekvienas einantis keliu ar mieste kertantis gatvę, turi įsisąmoninti, jog kelių eismo taisyklės taikomos ne tik transporto priemonių vairuotojams – pėstieji irgi yra eismo dalyviai. Tad jei einame neapšviestu keliu ar šalikele, tai ir elkimės kaip pilnaverčiai eismo dalyviai. Visų pirma, eikime kairiąja kelio puse, tam, kad matytume mūsų kelio pusėje atvažiuojančius automobilius. Būtinai apsivilkime šviesą atspindinčią liemenę ar užsidėkime specialius atšvaitus. Atšvaitus prie drabužių tvirtinkime taip, kad būtų gerai matomi iš visų pusių, be to jų neuždengtų kiti daiktai.

Kadangi einame kairiąja kelio puse, atšvaitas turi būti važiuojamos kelio dalies pusėje, todėl tvirtinkime ant dešinės rankos kiek aukščiau rankos riešo, ant dešinės kojos blauzdos srityje. Šių kūno dalių privalumas yra ne tik tai, kad jos arčiau pravažiuojančių automobilių, bet ir tai, kad jos intensyviai juda – atšvaitas visada yra geriau matomas, kai intensyviau juda.

Pakabinamą atšvaitą galima prisegti prie palto ar striukės taip, kad jis būtų suaugusio žmogaus kelių aukštyje – taip pakabintą atšvaitą lengvai apšvies automobilio žibintai. Toks atšvaitas irgi turi kaboti laisvai, ir einant judėti.

Tamsiame kelyje per daug atšvaitų nebūna, tad neapsiribokite vienu atšvaitu – geriau daugiau nei mažiau. Kai kurie pėstieji pritvirtina atšvaitą prie kuprinės ant nugaros ir mano, kad to pakanka. Bet kokia prasmė nešioti atšvaitą ant nugaros, jei einate kairiąja kelio puse, o iš paskos atvažiuojantys bei jūsų atšvaitą apšviečiantys automobiliai važiuoja dešiniąja kelio puse ir teoriškai nekelia pavojaus pėsčiajam? Ir dar vienas patarimas: eidami neapšviestu keliu, turėkite žibintuvėlį – ir kelią pasišviesite ir vairuotojus įspėsite.

Labai svarbu ir tai, kad pėsčiasis žinotų savo vietą kelyje. Mažai kas žino, kad pėsčiasis paprastai neturi teisės judėti važiuojamąja dalimi, išskyrus tais atvejais jei kelkraščio nėra. Bet ir tokioje situacijoje jis turi suprasti, kad važiuojamoji dalis – ne vieta pėstiesiems ir, kad tokia jo kelionė yra viena pavojingiausių.

Saugaus eismo skiltis rengiama kartu su VĮ Lietuvos automobilių kelių direkcija.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“