Dažnai kalbama apie nuostolį dėl vairuotojų „nuomos” patiriančias transporto įmones bei valstybę, bet šiuo atveju ne ką mažiau svarbu kalbėti ir apie tai, su kokiomis problemomis susiduria patys „nuomojami” vairuotojai.
Kodėl kai kuriais atvejais vairuotojai atsiduria akligatvyje?
Trečiųjų šalių vairuotojai į Lietuvą atvyksta, nes bando atsitraukti nuo savo šalyse vyraujančio skurdesnio gyvenimo ir mažų pajamų. Jie nori ir tikisi uždirbti daugiau.
Na, o tuomet Lietuvoje veikiančių laikinojo įdarbinimo įmonių siūlymu vykti į tokias šalis kaip Vokietija, Nyderlandai, Belgija ir pan. susigundo, nes žino, jog tose šalyse ekonomika yra stipresnė.
Tačiau pasitaiko atvejų, kai Lietuvoje teisę dirbti gavę, bet per laikinojo įdarbinimo įmones į užsienį išvykę dirbti arba kitaip tariant „nuomojami” trečiųjų šalių piliečiai-vairuotojai, ten negauna jokių socialinių garantijų.
Vairuotojams tenka dirbti viršvalandžius, nesumokami ir atlyginimai.
Tokiu atveju vairuotojai ir atsiduria akligatvyje. Paprasčiausiai dėl to, jog, jeigu buvo laikinojo įdarbinimo įmonių „išnuomoti”, tai pakliuvę į situaciją, kai, pavyzdžiui, nesumokamas atlyginimas už tam tikras darbo valandas, jie niekada neranda teisybės.
Neranda todėl, kad iš laikinojo įdarbinimo įmonių, priešingai nei iš licencijuotų transporto įmonių nereikalaujama laikytis ES norminių aktų, reglamentuojančių krovinių bei keleivių vežimo veiklą.
Laikinojo įdarbinimo įmonės neturi turėti pakankamo finansinio pajėgumo, transporto priemonių, jos nėra nuolat tikrinamos institucijų, joms nereikia tachografų, kurie fiksuotų vairuotojų darbo laikus, kaip ir kada jie dirba, ar turi viršvalandžius ir t.t.
Tai reiškia, kad, pavyzdžiui, priešingai nei dirbant licencijuotoje transporto įmonėje, turint reikalų su laikinojo įdarbinimo įmone niekada nepavyks įrodyti, kiek vairuotojas dirbo valandų, kuriuo metu dirbo ir pan. Tad akivaizdu, kad ir išsireikalauti to, kas buvo žadėta, bet negauta yra praktiškai neįmanoma.
Transporto sektoriui kenkia, tačiau niekuo nerizikuoja
Laikinojo įdarbinimo įmonės, kurios neturi krovininių automobilių ir nevykdo pervežimų veiklos, bet „nuomoja” teisę Lietuvoje dirbti gavusius vairuotojus iš trečiųjų šalių užsienio šalims – kenkia Lietuvos transporto sektoriui.
Taip dar intensyviau naudojamos darbuotojų iš trečiųjų šalių įdarbinimui Lietuvoje skirtos kvotos, kurios yra ribotos ir kurių kasmet transporto įmonėms ir taip trūksta.
Liūdna, bet nors transporto sektoriaus veiklai ir smarkiai kenkia, tai darant laikinojo įdarbinimo įmonės nieko nepažeidžia. Kadangi šiuo metu pagal užsieniečių teisinės padėties įstatymą, trečiųjų šalių piliečiams nėra draudžiama dirbti pagal laikinojo įdarbinimo sutartį.
Kaip jau minėjau, iš laikinojo įdarbinimo įmonių, priešingai nei iš licencijuotų transporto įmonių nereikalaujama laikytis ES norminių aktų, jos neturi turėti pakankamo finansinio pajėgumo, transporto priemonių ir nėra nuolat tikrinamos institucijų. Tad gaunasi taip, kad laikinojo įdarbinimo įmonės tik pelnosi iš vairuotojų „nuomos” praktiškai nesirūpindamos ir nerizikuodamos niekuo.
Kai tuo tarpu licencijuotoms ir veiklą vykdančioms kelių transporto ir keleivių vežimo įmonėms sukant galvą dėl darbuotojų trūkumo ir bandant pas save įdarbinti vairuotojus iš trečiųjų šalių, dar tenka sukti galvą ir dėl įvairių patikrinimų.
Ką tokios situacijos mums parodo? Tai, kad būtina spręsti vairuotojų „nuomos” problemą draudžiant licencijuotoje kelių transporto ir keleivių vežimo veikloje Lietuvoje dirbti trečiųjų šalių piliečiams pagal laikinojo įdarbinimo sutartį.
Priešingu atveju transporto sektoriaus pelnas bei sumokami mokesčiai valstybei ir toliau mažės. O tai yra labai blogai, nes juk iki šiol transporto sektorius buvo trečia ūkio šaka pagal šaliai sugeneruojamą BVP.
Be to, problemos neišprendus, mūsų šaliai reikalingi darbuotojai iš trečiųjų šalių susidarys vis labiau neigiamą įspūdį apie Lietuvą ir visą Europos sąjungą (ES), tad tikėtina, kad ateityje apie atvykimą dirbti galvos atsargiau.
