Buvo posakis, kad tikras baikeris parduos žmonos kailinius ir nusipirks sau padangą. „Harley-Davidson” važinėjantis IRON X MC klubo narys „iki tiek dar ne”, bet gyvena mocais: „Viskas verda, sukasi tame. Nėra taip, kad pavasarį atšilus prisimeni – o, reikia važiuot, o rudenį pradėjus lyti numeti, užmiršti, visą žiemą jokių minčių apie mocą, nei prieini pažiūrėt, nei paglostyt“.
Ž.Dičius ne tik važinėja motociklais, bet ir juos remontuoja. Motociklams pirmenybę teikia visa jo šeima. 15min projektas „Laimė jaustis saugiai“, kurį inicijavo draudimo bendrovė „If“, buvo proga pasikalbėti apie važiavimo motociklais ypatumus Lietuvos bei Europos keliuose, vairuotojų tipus ir etiketą, savitarpio pagalbą ir iššūkius, su kuriais susiduria pastaraisiais metais auganti motociklininkų bendruomenė.
99 proc. kelyje sveikinasi ir vienas kitam padeda
Pasak Ž.Dičiaus, motociklistai draugiški kelyje. Kodėl 99 proc. sveikinasi? Nes chebra.
„Nepakelti rankos kelyje tam, kuris irgi važiuoja su mocu – neįmanomas dalykas. Tas pats užsienyje – tu gali bet kur pasaulyje važiuoti, ir jeigu tau nepakels rankos, vadinasi, arba tavęs nepamatė, arba toje šalyje kitaip sveikinasi. Pvz., Anglijoje, Škotijoje važiuojantiems motociklu kelių eismo taisyklės draudžia pakelti ranką nuo vairo, jeigu nėra reikalo. Todėl jie prasilenkdami sveikinasi galva arba žemyn koją nuleidžia – toks pasisveikinimas, taigi, skiriasi tik būdai“, – sako baikeris.
Pamatęs žmogų, stovintį su motociklu, net jei vairuoja mašiną, jis sustoja paklausti, gal nutiko bėda. Nes pats važinėja mocu.
„Gedimo atveju nereikia nė rankos pakelti. Man buvo, kad naktį važiuodamas sustojau ir iš karto keturratis privažiavo. Solidarumas jaučiasi ir užsienyje. Kai buvome Kopenhagoje už poros kilometrų nuo vietos, kur turėjome apsistoti, sugedo motociklas. Pamatė žmogus irgi su mocu, – per raudoną šviesą, per šaligatvį prie mūsų privažiavo: kas atsitiko, gal kuo galiu padėti“, – prisiminė baikeris.
Keliaujantys motociklais daugiau, turi šalių, į kurias vyksta, klubų kontaktus. Kai keliavo po Ispaniją, Portugaliją, Ž.Dičius su kompanija nakvojo vadinamuosiuose klubų namuose. Viena iš nerašytų taisyklių, kad clubhouse turi vietos apnakvyndinti keliautojams – ne bet kokiems, bet kurie paprašo.
„Mes taip pat ne vienam užsieniečiui Lietuvoje esame motociklus remontavę – visur ta savitarpio pagalba yra. Kartą pamačiau lenką stovint, priėjau paklausti, kokios bėdos. Pasirodo, negali užvesti motociklo. Pabandėm, nepavyko. Atsivariau jo mocą į garažą, pabandžiau patvarkyt – neišėjo. Tada tą lenką nuvežiau į viešbutį, palikau. Rytą atsikėliau, viską sutvarkiau, parvežiau iš viešbučio lenką, jis sėdo ant moco ir išvažiavo, su didžiausiais linkėjimais. Kaip tu sulauki pagalbos, ir pats padedi, kuo tik gali“, – sakė panevėžietis.
Su mocu maloniau, negu metalinėje dėžutėje
Paklaustas, ar daugėja tų „negalinčių nevažiuoti“, Ž.Dičius mano, kad taip. Iš dalies gal tai ir mados reikalas. Motociklų populiarumo banga, kiek pastebi, kilo prieš kokius penkerius metus.
„Gal žmonės laisvėja, supranta, kad su motociklu mieste, neviršijant greičio, galima greičiau pravažiuot, kai kamščiai. Nekalbant apie laisvės jausmą, paties važiavimo malonumą. Jeigu oras geras, tikrai su mocu maloniau, negu važiuot metalinėje dėžutėje su keleiviais, kurie, neduok Dieve, dar ir nusišneka. Su mocu kad ir dviese važiuojant – nekalbi, gali tik pirštais susirodyt. Kitas keliavimo būdas“, – sako IRON X MC klubo narys.
Baikeris pažįstu žmonių, kurie mocą turi tik tam, kad po darbo ratuką prasuktų – pro kokį miškelį galvai pravėdinti. Niekur daug nekeliauja, vietoje malasi. Prie jūros gal nuvažiuoja, jeigu oras gražus. Kodėl gi ne? Smagu.
Du tipai važinėjančiųjų motociklais
„Yra du tipai važinėjančiųjų motociklais – pirmiesiems nėra nei sezono atidarymo, nei uždarymo. Jie visada mocais gyvena, nors nebūtinai važiuoja. Motociklus tvarko rudenį, o ne pavasarį ir taip toliau. Jeigu pirmieji laikosi principo „ruošk roges vasarą“, didžiajai daugumai „atšyla oras, pakyla noras“. Pvz. šiandien gražus orelis, sniego nebesimato ir bent jau Panevėžyje koks šimtas važinėja“, – lygino Ž.Dičius.
Rimtesni sako taip: yra šiltojo sezono atidarymas ir uždarymas, o tada – šaltojo sezono atidarymas. Kas turi motociklus su lopšeliu, gali ir žiemą važiuoti, į miškus ir t. t. Todėl toks dalykas, kaip sezono atidarymas ar uždarymas – neaktualus, nors šiltojo sezono atidarymai ir uždarymai vyksta.
Žygimantas vairuoja „Harley-Davidson“, jo žmona Asta sėdi keleivio vietoje, o sūnus – irgi Žygimantas – važinėja „Street“ tipo jaunatvišku, sportiniu motociklu.
Pradėję nuo sportinių, persėda ant „Harley-Davidson“ ir pan.
„Dažniausiai jaunesni sėda ant sportinių, bet paskui su laiku jiems atsibosta, atsikrato nugaros, pavargsta rankos ir visa kita. Norisi patogesnio keliavimo, dėl to paprastai su amžiumi, kas nenustoja važinėti, persėda ant „Harley-Davidson“ ir pan.“, – pastebi Ž.Dičius.
Yra kategorija paauglių, kurie dar negali turėti automobilio, negali turėti vairuotojo teisių ar neįperka normalesnės mašinos, apie kokią svaigsta. 1-4 metus važinėja motociklais, tada juos meta, persėda į mašiną. „Draugų vaikai ir šimtai kitų taip yra darę. Kai kurie jų keliolikai ar keliasdešimčiai metų mocą užmiršta, bet vėl prie jo grįžta“, – dalijosi Žygis.
Pastaraisiais metais jis sutinka vis daugiau vyresnio amžiaus žmonių, kurie jaunystėje važinėjo, bet metė, nes rūpinosi šeima, verslais, karjera ir t. t., o dabar sėdo ant moco. Sako, kad užkniso rutina, norisi laisvės, galų gale prisiminti jaunas dienas.
Ž.Dičius nuolat važinėja nuo kokių 1990 metų, nevažinėjo tik maždaug metus-dvejus, kai studijavo.
Apie kastas
Paklaustas, ar motociklų sferoje yra tam tikri sluoksniai, kastos, Ž.Dičius sakė, kad elgesį kelyje ir požiūrį į kitus labiau lemia ne tai, kokiu motociklu važiuoji, o koks žmogus esi.
Pasak jo, vieni važinėja „Harley-Davidson“ ir nieko kito jiems daugiau nėra, kitiems – gerai bet kas iš japonų, bet tik ne Harlis, dar kiti domisi tik BMW, kitiems – tik čioperis: klasikinis motociklas, sėdėsena tiesi, vos ne atsilošus, kojos kiek į priekį, vairas platus, patogus.
„Mes stengiamės neklasifikuoti, pagal tai, koks motociklas. Jei važiuoji dviem ratais, gali būti mūsų chebroj. Tačiau planuojant ilgas, tolimas keliones, geriau, jei mocai panašūs, kad nereikėtų papildomai stoti, jei vieno ar kelių bakas mažesnis, netraukia kilti į kalną ir pan. Į tolimas keliones chebrą renkiesi ne tik pagal tai, ką vairuoja, bet ir su kuo važiuos – jei vieno žmona negali palapinėj miegoti, gal nevažiuos su tais, kurie apsistoja kempinge ir pan.“, – sakė baikeris.
Apie saugumą
Pats Žygimantas ankstyvoje jaunystėje po Labanoro apylinkes važinėjo tik su akiniais ir pirštinėm. Nebuvo įprasta važiuoti su šalmu, ypač miškais, nors keliuose tuomet dar milicija važiuojančius be šalmo stabdė ir baudė. Vis dėlto, savo sūnui, kai jis tik pradėjo važinėti vaikišku motocikliuku, Žygis visada dėdavo šalmą.
Kai sūnus pirmą kartą su tėvo palaikymu iš sodybos miško keliukais nuvažiavo iki artimiausios parduotuvės, jos aikštelėje staigiai paspaudęs stabdžius vertėsi per vairą. „Jeigu ne šalmas, būtų persiskėlęs galvą, o gal ir rimčiau. Tas nuotykis, kurį patyrė būdamas 10-11 metų, jam buvo pirma pamoka. Aš tik paklausiau, ar suprato, kam šalmas reikalingas. Atsakė, kad taip ir daugiau klausimų dėl to nebuvo. Bet kur, bet kokiomis aplinkybėmis sėsdamas važiuoti užsideda šalmą“, – sakė Ž.Dičius, pridurdamas, kad pirštinės, akiniai – svarbūs, bet ne tiek, juolab, kad šiuolaikiniai šalmai dažniausiai su integruotais akiniais arba stiklu.
Automobilį įprasta drausti kasko, bet su motociklais – kitaip
Automobilius drausti ne tik civilinės atsakomybės, bet ir kasko draudimu – įprasta. Su motociklais, kiek mato Ž.Dičius, yra kitaip: „Nežinau, kas iš mūsų apsidraudęs kasko“. Nedaug draudimo bendrovių ryžtasi siūlyti tokią apsaugą.
Dėl motociklų draudimo Ž.Dičius sakė suprantantis ir draudikus – priėjo kas nors prie moco, veidrodėlį šmaukšt, sėdynę brūkšt – įrėžė: „Ir pats lipdamas ant motociklo kokiu užtrauktuku neduok Dieve nubrauki baką, kuris išpieštas dailininko ir tai kainuoja šimtais, jei ne tūkstančiais. O kaip įrodyti? Avarijos metu nutraukia trosus, kurie galėjo būti tiuninginiai už 150 eurų, o galėjai būti nusipirkęs paprastus už 50 eurų. Su automobiliu paprasčiau – sustojai, užrakinai ir tiek žinių. Gal dėl to daug metų buvo bijoma draust motociklus?“ – svarstė baikeris.
Kaip rodo draudimo bendrovės „If“ duomenys, klaidų vairuojant motociklus kartais nepavyksta išvengti net ir labai patyrusiems vairuotojams, o vidutinė išmoka patyrus eismo įvykį siekia 1 900 eurų. Anot daugelio metų statistikos, skaudžiausi atvejai įvyksta nesuvaldžius transporto priemonės ant slidžios dangos, o nuostoliai panašiais atvejais gali viršyti ir 10 tūkst. eurų.
Klaidos kainuoja nemažai ir ilgą laiką motociklų vairuotojai jautėsi palikti už borto – apsidrausti kasko neretai būdavo iššūkis. Nuo praėjusio pavasario motociklus kasko draudimu apdrausti paprasčiau, o tinkamą apsaugą galima įsigyti ir internetu.
Vieni įsivaizduoja, kad motociklas – visų, kiti kelyje nemato
Pasak Ž.Dičiaus, vis dar problema, kad dalis žmonių įsivaizduoja, jog motociklas – visų: „Pvz., pas mane užsuka draugas, prie namo pasistato motociklą ir kol kieme šnekamės, žiūrim jau sėdi jaunoji ant motociklo, jaunasis šalimais ir fotografuojasi, mat šalia mano namo – bažnyčia. Aš nesugalvoju į svetimą automobilį sėsti ir fotografuotis, bet žmonėms kažkodėl atrodo, kad mocas – nieko tokio, atrakcija. Nors jis gali kelis kartu daugiau už mašiną kainuoti“.
Dažniausios avarinės situacijos, kai automobilis iš šalutinio užkiša kelią motociklui, tenka jį staigiai stabdyti, čiuožti, kartais – kristi.
„Stengiuosi važiuoti kuo arčiau ašinės linijos, kad mane matytų, aš matyčiau, turėčiau judėjimo laisvės, jei kas iššoktų ant kelio, galėčiau kliūtį apvažiuoti iš dešinės ir kairės. Taigi, kartą stoviu sankryžoje prie šviesoforo, pakankamai garsiai burzgia motociklas, ir šalia dešinėje pusėje šalia manęs sustoja automobilis su dviem moteriškėm. Papypsenu, kad čia stoviu, bet jos taip ir nesupranta, kas negerai, kad motociklas – taip pat transporto priemonė“, – prisiminė baikeris.
Pilna neadekvačių, o reikalavimus švelnina
Gali būtų perėja, degti raudona, būti išmanus šviesoforas, gali policininkas stovėti viduryje sankryžos ir reguliuoti eismą, – jeigu žmogaus supratimas ribotas, jis važiuos, užvažiuos ant policininko, bet ko, mano Ž.Dičius.
Jis giežtai prieš reikalavimų laisvinimą žmonėms, kurie nori gauti vairuotojo pažymėjimą: „Ne visi, kurie nori vairuoti, gali, nes tai didelė atsakomybė – ne tik už save, bet ir už aplinkinius“.
Jeigu važiuoji motociklu vienas, tu tik už save atsakingas. Jei dviese – jauti atsakomybę ir už keleivį. Važiuodamas kompanijoje ne tik žiūri į kelią, kur tavo kojos padėtos ir mintys plaukia, bet ir ką daro važiuojantis iš paskos, važiuojantis gale. Jeigu jis sustos, turi stoti ir tu, nes gal jam bėda nutiko – baigėsi kuras, gedimas.
Kodėl dėl ginklo reikia eiti pas psichiatrą vos ne du kartus ir kalbėtis, pildyti visokius popierius, o būsimam vairuotojui – jokių patikrų, kiek jis stabilus? Ž.Dičius to nepateisina, nes neadekvačių žmonių kelyje ir taip labai daug.
Dešimt metų dirbdamas šaudykloje jis susidūrė su turinčiais ginklą savigynai, nors pabendravus dešimt minučių tapdavo akivaizdu, kad tokiam žmogui jokiu būdu negalima ginklo turėti. Dėl savo ir kitų saugumo kai kuriems žmonėms geriau ne tik be ginklo, bet ir be teisės vairuoti.
Diskriminacija dėl promilių
Ž.Dičius motociklininkų diskriminacija vadina skirtingus reikalavimus dėl promilių: automobilių vairuotojai gali vairuoti, jei jų kraujyje iki 0,4 promilės alkoholio, o motociklininkai – 0,00.
„Man tai atrodo neteisinga. Su automobiliu važiuodamas neblaivus tu dar keturis keleivius gali vežti, keldamas jiems pavojų, o su mocu, blogiausiu atveju, tik vieną“, – lygino jis. Išvažiavęs neblaivus motociklistas netoli nuvažiuos – nugrius, atsitrenks į stulpą, pats susižalos ir savo mocą sudaužys. Jei neblaivus vairuotojas, užvažiavęs ant borto, šaligatviu dar gali važiuoti kilometrą ar du, motociklininkas ant borto neužvažiuos, nes atsitrenkęs grius.
„Išgėręs sėsi ant motociklo, pakelsi koją ir nugriūsi. Paskui pats remontuosi savo mocą, už kurį mokėjai tūkstančius. Plius, susilaužysi kokią koją, negausi ne tik nedarbingumo, bet ir draudimo išmokos, nes buvai neblaivus. Su tuo viskas aišku. Bet kai nuvažiuoji į renginį ir turi sėdėti iki kitos dienos vakaro, nes gal bus 0,1 promilės, o tuo tarpu su automobiliais jau seniai namie, nes jiems – palankesnės sąlygos, yra neteisinga. Visiems turi būti vienodai – 0,4 arba tada jau visiems 0,2, 0,0“, – mano Ž.Dičius.
Policija „trumpina“ dėl garso
Nuotykiai kelyje, Ž.Dičiaus žodžiais – plati tema. Kalbėdamas apie tai jis pradeda nuo policijos, kuri „trumpina“ dėl garso, „nors tas didesnis garsas motociklui – vienas iš saugumo elementų“.
Visiškai be pagrindo jam atrodo siūlymai reikalauti, kad važiuojantys motociklu, kaip dviratininkai, vilkėtų ryškius, šviesą atspindinčius drabužius.
„Kas daugiau galėtų atkreipti į tave dėmesį, negu šviesos, kurias įsijungęs važiuoji? Jei aš apsirengsiu geltoną nuskalbtą liemenę, būsiu labiau matomas, negu mano moco faros dega?“ – nesuprantama baikeriui.
Rengtis ryškiais drabužiais važinėjantiems motociklais neprivalom, nors vis pasigirsta nuomonių, kad reikėtų. „Tarsi važinėjantys nedėvėtų šiuolaikinių tekstilinių aprangų, – stebėjosi Ž.Dičius. Pasak jo, dauguma su odom nebevažinėja, o tekstilinės aprangos – ne tik su nugaros, pečių, kelių, šonų apsaugomis, bet ir atšvaitais. Aišku, tokios aprangos kainuoja šimtais, bet yra viskas, ko reikia saugumui.
Važiuojantys motociklais kelininkams nerūpi
Tiesiant šiuolaikinius kelius ypač akcentuojamas saugumas, tačiau „IRON X MC“ klubo nario nuomone, apie važinėjančius motociklu nepagalvojama.
„Pabandykite kai lyja lietus motociklu pervažiuoti per iškilias baltas ištisines ar punktyrines linijas, kurių dabar visų pilna „dėl saugumo“. Jos aukštesnės maždaug 1-1,5 cm ir dengtos medžiaga, kuri palijus – kaip ledas. Taip sumėtyti gali, kad nuskrisi nuo kelio“, – atkreipė dėmesį Ž.Dičius.
Yra kelių, kurie tiesiami su kelių centimetrų „užlenkimais“ kelkraščiuose. „Suprantu, kad jie skirti surinkti vandenį, kad vienoje vietoje nubėgtų, o neplautų viso kelio. Taip yra ruože nuo Anykščių iki Utenos. Su automobiliu nieko tokio, jei užvažiuoji ant 5-7 cm aukščio borto kelkraštyje, nes keturi ratai. O jei užvažiuosi motociklu – 99 proc., kad skrisi nuo kelio. Turi būti sportininkas krosistas, kad tokioje situacijoje suvaldytum motociklą ir neišmuštų tau vairo iš rankų“, – sakė 15 min pašnekovas.
Kita didelė problema ne tik Lietuvoje, bet ir kaimyninėje Lenkijoje, kitose šalyse – paliekami išilginiai pjūviai aštriais kraštais gremžiant kelią remontui. „Kartais būna tiek išgremžti, kad važiuoji mocu nuleidęs kojas ir jomis remiesi, nes „nešioja“ galinį ratą, visiškai jokio stabilumo. Jeigu nesiremsi, paguldys ant šono“, – sakė Ž.Dičius.
Kita dažna problema – ženklų, kad keisis kelio lygis, stygius. „Ne visada spėji pamatyti, nes važiuoji prietemoje, blogomis kelio sąlygomis ir jeigu staiga aštrus pakilimas, – taip kala, kad gali prakirsti padangą, o tada jau niekur nebevažiuosi. Nebus, kaip su automobiliu, kad atsarginę užsidėjai ir važiuoji toliau. Čia jau viskas – turi keltis ant tralo ir namo“, – lygino Ž.Dičius.
Panevėžyje jis yra griuvęs sankryžoje: „Buvo tokios duobės, kad man iki galo sutupdė šakes, išmušė iš rankų vairą ir verčiausi. Aišku, viskas laimingai, buvau su šalmu, tinkama apranga, nieko baisaus nenutiko, bet kitiems ir blogai baigiasi“.
Vieną draugą Ž.Dičius yra palaidojęs: „Iš dalies tai lėmė jo klaida, nesaugus pasirinktas greitis, bet ir kelias buvo nelygus: posūkis, duobės. „Tūpė“ motociklas, užkabino pakojus ir vertė. Išcentrinė jėga mano draugą ir jo bendakeleivį išmetė į priešingą pusę. Ir jeigu būtų pataikęs į pievą – tiek tos bėdos, nes važiavusiam kartu kolegai nieko nenutiko. Bet atsitrenkė tiesiai į ženklą, kuris rodė, kad staigus posūkis.
