Didžiausi nesutarimai kyla dėl to, kas ir kaip skirstys milžiniškas ES lėšas. Europos Komisija (EK) kategoriška – visi pirkimai turi būti vykdomi centralizuotai, o už tai turi būti atsakinga jau sukurta ir Latvijoje įsteigta bendra įmonė „RB Rail“. Lietuva norėtų, kad kiekviena projekto šalis pirkimus darbams savo teritorijoje galėtų vykdyti pati. Estija šiame ginče laikosi neutraliai ir yra linkusi pritarti EK pozicijai.
Iki šiol itin diplomatiškai apie projektą kalbėjusi C.Trautmann keičia toną. Ketvirtadienį viešėdama Rygoje ji 15min sakė, kad išskaidant pirkimus tokio dydžio projektuose žymiai sumažėja efektyvumas ir padidėja korupcijos rizika, todėl apie tai Lietuvai reikia pamiršti. Birželio mėnesį nepasiekus susitarimo, visos šalys gali likti prie suskilusios geldos.
– Vyrauja nuomonė, kad „Rail Baltica“ yra jau įvykęs projektas. Liko tik sulaukti ES lėšų. Ar jis teisingas?
Ateinančios savaitės bus itin svarbios, bet iki šiol tarp projekte dalyvaujančių valstybių vyksta ginčai.
– Ne. Projektas pasiekė finalinę stadiją, todėl labai svarbi bendra jame dalyvaujančių šalių pozicija. Ateinančios savaitės bus itin svarbios, bet iki šiol tarp projekte dalyvaujančių valstybių vyksta ginčai. Man atrodo, kad labai trūksta europinio požiūrio.
Susidomėjimas projektu didelis. Jį aiškiai mačiau iš didelių bendrovių viešėdama Suomijoje. Investuoti nori kinai, bet visi be išimčių klausia, ar tikrai geležinkelis bus pastatytas?
Ir šis klausimas ne man, o, pirmiausia, trims Baltijos valstybėms, kurios turi parodyti pavyzdį, jog gali tokio dydžio projektus vykdyti kartu.
– Kokias rizikas jūs matote?
– Tai didelis projektas, jį lydi rizika. Kartais susidaro įspūdis, kad ne visi tai supranta. Taip pat tai projektas, kuriame turi būti suderinti nacionaliniai ir europiniai interesai. Laikas čia yra esminė sąlyga ir jokio strigimo būti negali. Jei pinigai laiku nebus pasiimti, jie bus prarasti ir prie šio projekto tokiomis sąlygomis mes jau niekada negrįšim. Tokias sąlygas pasiekti buvo labai sunku, o ateityje iš naujo išsiderėti bus tiesiog neįmanoma.
Yra ir kitų rizikų. Pavyzdžiui, Lietuvoje ir Lenkijoje matau nemažai su ekologija susijusių klausimų. Reikia suprasti, kad šiuolaikinis geležinkelis yra viena ekologiškiausių transporto priemonių, bet jei nepasieksim sutarimo su vietos bendruomenėmis, viskas gali stoti.
Reikia kalbėtis. Pati tai dariau, kai dirbau su Prancūziją ir Vokietiją jungiančiu geležinkeliu. Važinėjau pas žmones ir aiškinau, kad jų baimės nepagrįstos. Dabar traukiniai pilni, o ten gyvenantys žmonės laimingi.
Ko tikrai nenoriu, tai vėlavimo. Tokia rizika vis didėja. Negali viena šalis tapti kliūtimi kitoms ar naudotis savo pozicija.
Atkarpoje nuo Varšuvos iki Talino yra saugomų teritorijų, bet tikiu, kad tai netaps kliūtimi. Vėlgi, jei nėra geležinkelio linijos tęstinumo, tai jau ne problema, o katastrofa.
Ir dar viena didelė rizika yra neefektyvus administravimas. O jis toks bus, jei tas pačias funkcijas ims vykdyti visos trys šalys. Turi būti pozityvi bendradarbiavimo dinamika, vienas įrankis, kuris jau atsirado. Bendra įmonė turi koordinuoti darbus, kurti darbotvarkes ir garantuoti kiekvienos valstybės interesų paisymą.
Ši diskusija dar vyksta. Labai tikiuosi, kad ji bus greitai baigta. Liko labai nedaug, bet tą trumpą distanciją reikia įveikti kartu ir greitai.
– Ar gali atsitikti taip, kad lėšos projektui nebus skirtos?
– Supraskite, mes visada sulaukiam tų pačių klausimų – kodėl tokia didžiulė suma skiriama šiam nedidelių valstybių projektui. Ypač, kai šių valstybių demografiniai rodikliai vis prastėja.
Patikėkit, aiškinti ne visada paprasta. Yra daug konkurentų, kurie laukia. Jei projektas žlugs, yra eilė norinčių panaudoti šias lėšas.
2030 m. žmonės jau galės naudotis „Rail Baltica“, jei projektas bus sėkmingai baigtas. Ir tai bus labai svarbu verslui, turizmui, žmonėms. Tai Baltijos šalių šansas.
– Šis projektas tiesiogiai susijęs su Lenkija, tačiau šios šalies entuziazmas tvarkyti savo geležinkelius nėra toks didelis. Ar situacija keičiasi?
– Situacija su Lenkija iki šiol nėra aiški. Jų Nacionaliniame geležinkelių plane šios infrastruktūros nėra. Šį klausimą reikia spręsti. Mes jau bandėm parodyti, kad nuo Balstogės iki Kauno kelionė trunka 7 valandas, nes Lenkijoje teko judėti 30 km/val. greičiu, o Lietuvoje jis buvo 4 kartus didesnis. Tai problema ir ją reikia spręsti padedant EK, Baltijos šalims, kitiems partneriams.
– Jūsų manymu, kodėl derinimo procedūros trunka taip ilgai?
– Nesistebiu, kad derinimas gali užtrukti ilgiau. Problemos turi būti aptartos ir rastas bendras sprendimas. Ko tikrai nenoriu, tai vėlavimo. Tokia rizika vis didėja. Negali viena šalis tapti kliūtimi kitoms ar naudotis savo pozicija.
Aš esu tarpininkė. Sprendimus priimu ne aš, bet aš esu labai įsitraukusi į procesą. Tai labai gera proga Baltijos šalims parodyti savo efektyvumą. Nepavykus to padaryti mes prarasim pinigus. Ginčai gali būti karšti, bet turi būti pasiektas pozityvus rezultatas.
– Kiek pinigų numatyta „Rail Baltica“ projektui?
– Į šį klausimą nėra lengva atsakyti. Svarstant šį projektą ES aiškiai pasisakė, kad transportas yra prioritetinė kryptis. Buvo numatytas milijardas, tačiau atsiradus Junckerio planui, jam iš to paties fondo buvo skirta lėšų ir jų liko mažiau. Taip, kyla klausimų, ar finansavimas bus pakankamas, bet dabar svarbiausia užsitikrinti strateginį pritarimą ir lėšų klausimas bus sprendžiamas.
Supraskit, pinigai keliaus ne iš oro, o iš šalių donorių. Jos turi matyti aiškią šio projekto naudą. Tai nėra dovana. Aš pati esu iš šalies, kurioje piliečius įtikinti tokios paramos nauda nebus lengva. Ypač po ekonominės krizės, kuri pakeitė ne tik skaičius, bet ir daugelio požiūrį. Būtent todėl Baltijos šalys turi demonstruoti vieningą poziciją.
Šis projektas priartins jas prie Vakarų šalių. Galima parodyti, kad atotrūkis dabar egzistuoja. Turi būti sudarytos panašios sąlygos ir Vakarų, ir Rytų Europoje. Negali pats prašyti teisingumo, jei atsisakai jį suteikti kitiems. Tai rimtas argumentas.
– Kas vykdys pirkimus? Juk kalbama apie šimtus milijonų eurų.
– Mes daug diskutavome apie finansų skaidrumą. Bus vykdomas tarptautinis auditas. Jį taip pat atliks ES institucijos. Be abejo, pačios projekto šalys turės visas galimybes kontroliuoti, kaip skaidriai leidžiami pinigai.
Pirkimai yra esminis klausimas. Jie turi būti organizuoti skaidriai. Taip pat jie turi vykti efektyviai. Kol kas šis klausimas nėra iki galo išspręstas ir dėl jo vyksta derybos. Tai europinis projektas ir ES pinigai. Pirkimams turi būti taikomos europinės taisyklės, o ne kiekvienos šalies nacionalinė teisė. Būtent tam buvo sukurta bendra įmonė.
EK šiuo klausimu yra pasisakiusi labai aiškiai. Mes turėjome didelių projektų, kurie labai komplikavosi dėl to, kad pirkimai vyko nacionaliniu lygiu. Šiuo keliu eiti mes negalim. Sprendimas buvo būti kartu nuo pat pradžios.
Taip, aš puikiai suprantu, kad kiekvienai šaliai kyla klausimas, kokią grąžą bus galima gauti į nacionalinį biudžetą, iš kurio teks investuoti. Tai suskaičiuojama ir suderinama. Mes turime siekti kuo didesnės „Rail Baltica“ naudos, bet negalime trypčioti vietoje. Kitu atveju teks laukti dešimtmečius tokiam projektui įgyvendinti.
– Kada „Rail Baltica“ gali būti baigta?
– Aš tikiuosi pamatyti veikiančią „Rail Baltica“. Man teko dirbti įgyvendinant kelis panašius projektus. Žinau, kad tai nėra paprasta. Taip kuriamas tinklas, kuris sujungia žmones ir įmones. Jis labai svarbus verslui, bet ne mažiau svarbus kiekvieno piliečio mobilumui.
Patikėkit, Vokietijoje ir Prancūzijoje žmonėms taip pat kilo klausimų, kam reikalingas modernus geležinkelis jų miestuose ar miesteliuose, bet dabar tie traukiniai pilni, kelionės laikas labai sutrumpėjo, o ekologinė regiono situacija pagerėjo. Visi tai pamatė. Klausimas labai paprastas – ar ES gali turėti efektyviausią transporto sistemą pasaulyje ir ar Baltijos šalys bus jos dalimi.
