Dar sovietmečiu veikė geležinkelio maršrutas Vilnius-Druskininkai, tačiau dalis ruožo driekėsi Baltarusijos teritorija. Lietuvai tapus nepriklausomai, nustojo važinėti ir traukiniai, o galiausiai bėgiai nežinia kodėl nuo Marcinkonių apskritai buvo išardyti, o Druskininkų geležinkelio stotis tapo populiariu turizmo centru, ten neliko ir bėgių. Tiesa, iki Marcinkonių traukiniai ir dabar rieda.
Priežastis – Gardino trąšų gamykla
Dar prieš metus kilo idėja atstatyti ruožą nuo Marcinkonių iki Baltarusijos pasienio. Ten toliau būtų galima nukakti iki Gardino.
Kodėl ten? „Ten veikia milžiniška azoto trąšų gamykla, kuri produkciją parduoda užsienyje. Baltarusiams čia būtų tiesioginis kelias į Klaipėdą per Vilnių“, – 15min pasakojo „Lietuvos geležinkelių“ vadovas M.Bartuška.
Valstybinė gamykla „Grodno Azot“ iš tiesų smarkiai plečiasi, o naująjį kompleksą jiems stato Kinijos bendrovė, paskola – taip pat iš Kinijos bankų.
M.Bartuška teigė, kad iš to uždirbtų ir Lietuva – Gardino gamykla sparčiai auga. Jau dabar ji suvartoja tiek pat dujų kiek ir Lietuva – 2 mlrd. kubinių metrų, tai apimtis žada padidinti iki 3 mlrd.
Ne tik trąšos čia svarbios. Gardino gyventojai sako norėtų tokio susisiekimo su Vilniumi, ir juos palaiko vietinė valdžia.
Vadina „Renge 2“
Pasak M.Bartuškos, trąšų gabenimu iš Gardino domisi ir lenkai, kurie stiprina vėžę savo pusėje ir norėtų nusivilioti dalį krovinių. Be to, Lenkija net pažadėjusi investuoti į riedmenų perkeitimo technologijas, nes Baltarusija ir Lenkija naudoja skirtingo pločio vėžes.
Susisiekimo ministerija irgi palaiko šią idėją. Neseniai vykusioje spaudos konferencijoje ministras Jaroslavas Narkevičius šios vėžės atstatymą įvardino kaip vieną iš ateities tikslų. Jis teigė, kad tai būtų naudinga, tačiau apie konkrečius vėžės atstatymo darbus dar nekalbėjo.
Susisiekimo viceministras Vladislovas Kondratovičius tą ruožą pavadino „Renge 2“ – irgi buvo išardyta 19 kilometrų, tik šiuo atveju nebuvo kam skųsti, nebent Dzūkijos grybautojams, kurie prarado galimybę nuvykti į pasienį.
„Lietuvos geležinkelių“ skaičiavimu, vėžės atstatymas kainuotų mažiausiai 10 milijonų eurų, o jei reiktų itin modernios vėžės dideliems greičiams – kaina išaugtų dvigubai. Bet kokiu atveju suma yra įkandama valstybei, tačiau čia reikia politinio sprendimo.
Meras įžvelgia turistų srautus
Jei būtų atstatytas ruožas, baltarusiškos trąšos būtų gabenamos per Dzūkijos nacionalinį parką, tačiau Varėnos meras Algis Kašėta įsitikinęs, kad maršrutas Vilnius–Gardinas būtų įdomus keleiviams.
„Viliuosi, kad ministerijos planai realūs ir mūsų vizija, jog bus atstatyta viena seniausių geležinkelio Sankt Peterburgas–Varšuva atkarpa ir traukiniai vėl riedės pro Darželių, Margionių kaimelius iki Kabelių, išsipildys“, – teigia jis.
Pasak jo, 2001 metais nutraukus traukinių eismą iki Baltarusijos sienos, sunyko nuo seno susiklosčiusios šio krašto žmonių tradicijos. „Juk šalia geležinkelio išsidėsčiusių kaimų gyventojai prie šios transporto priemonės derinosi visą gyvenimą – vyko į darbą ir studijas. Atkurtas geležinkelio ruožas pasitarnautų ir didesnei turizmo plėtrai“, – įsitikinęs meras.
Gavo laišką iš Gardino valdžios
Baltarusiai taip pat rodo susidomėjimą. Varėnos meras praėjusių metų pabaigoje apie geležinkelio atkarpos Marcinkonys–Gardinas atkūrimą kalbėjo su Varėnoje viešėjusiu Baltarusijos ambasadoriumi Lietuvoje Valerijumi Baranovskiu.
Varėnos rajono savivaldybė metų pabaigoje gavo Baltarusijos Respublikos Gardino srities vykdomojo komiteto raštą, kuriame jie reiškia norą atgaivinti šį maršrutą.
Dėl šio klausimo A.Kašėta kreipėsi į Susisiekimo bei Ekonomikos ir inovacijų ministerijas ir „Lietuvos geležinkelius“.
Kada galėtų būti pradėtas vėžės atkūrimas? Į šį klausimą kol kas niekas negali atsakyti. Pasak M.Bartuškos, reiktų atlikti galimybių studiją, paskaičiuoti naudą, taip pat ir politinė valia čia svarbi. Tačiau projektas gali susidurti ir su kliūtimis – dėl nacionalinio saugumo, ekologijos, susitarimų su Baltarusija.
