Ir ne, jie visai nėra panašūs į galiūnų konkursų dalyvius, sugebančius judinti tonas sveriančius daiktus, sako Rolandas Norkus – žmogus, galintis atskleisti visas šios egzotiškos profesijos smulkmenas.
„Kai prieš penkerius metus atėjau į „Lietuvos geležinkelius“, pradėjau dirbti vagonų tikrintoju. Juos tikrinau, siunčiau į remontus, pats remontavau. Vėliau gaudžiau vagonus trečiojoje stabdymo zonoje“, – prabyla R. Norkus.
Palaukite, ką jūs darėte? O lėktuvų į dangų nesvaidėte? R. Norkus juokiasi, pasiveda į Radviliškio geležinkelio stoties kraštą ir imasi aiškinti šios profesijos specifiką.
„Štai, matote, už lango, tarp bėgių matosi toks nedidelis namukas – jame būna vagonų tikrintojai ir jų įrankiai, tokios specifinės šakės. Jei kalnelio budėtojai su savo įranga pakankamai nesulėtina vagonų, kurie paleidžiami be lokomotyvo, kad patys riedėtų sąstato link, stabdytojai prieina prie riedančio vagono ir specialia šake prieš jo ratus ant bėgių užmeta ratstabdžius, kurie sumažina greitį.
Atsimenu, pirmas dvi savaites pats nedrįsau prieiti prie vagono – jis didelis, rieda, jei šakė bus per trumpa ar per ilga, vagonas ją užkliudys, tai gana pavojinga. Bet jei nepristabdysi – ypač kai lietus, šlapia ir bėgiai slidesni – vagonas gali nulėkti į kitą Radviliškio pusę. „Lietuvos geležinkeliuose“ labai gera komanda – pradėjusį gaudyti vagonus mane labai drąsino mokytojas, treniravo, kaip dirbti, ant tuščių bėgių, ir per laiką įsidrąsinau. Draugiškumas ir komandinis darbas labai padėjo“, – savo karjeros pradžią prisimena R. Norkus.
Jo teigimu, „Lietuvos geležinkelių“ stotims vis labiau automatizuojantis, vagonų gaudytojo profesija tampa nykstanti ir ilgainiui jos, deja, nebeliks.
Visi keliai veda į geležinkelį
R. Norkus pasakoja, kad Radviliškyje visi keliai veda į geležinkelį. Šiame mieste yra didžiausias Lietuvoje geležinkelio mazgas, plačiausioje jo vietoje – daugiau nei 50 kelių vienas šalia kito. Jis prisimena užaugęs šalia geležinkelio bėgių.
„Pamenu, vaikystėje bėgiais į trečią parką siųsdavo suformuotus vagonų sąstatus – mes su draugais ant jų užšokdavom ir pavažiuodavom. Žinoma, dabar taip niekada nebedaryčiau, o jau vaikams juo labiau neleisčiau! Bet mūsų žaidimai tokie būdavo. Du iš tų draugų, su kuriais žaisdavom, taip pat dirba „Lietuvos geležinkeliuose“, – atskleidžia R. Norkus, karjerą pradėjęs Radviliškyje, o dabar jau dirbantis Šiaulių geležinkelio stoties budėtoju.
Jo rankose – visas stoties darbas: eismo ir manevrų organizavimas, traukinių atvykimo, išvykimo, praleidimo maršrutų rengimas, duomenų įvedimas į informacines sistemas.
Radviliškyje gyvena apie 15 tūkst. žmonių, 1,5 tūkstančio jų dirba „Lietuvos geležinkeliuose“ – jei skaičiuotume su antrosiomis pusėmis ir vaikais, paaiškėtų, kad beveik pusė gyventojų vienaip ar kitaip susiję su geležinkeliais.
„Esu radviliškietis nuo gimimo. Čia geležinkeliečių sostinė, labai daug geležinkeliečių aplinkui. Nebaigiau 12 klasių mokykloje, bet vėliau įstojau į profesinę mokyklą, tuomet į kolegiją, o po to – į aukštąją“, – savo kelią į profesinį gyvenimą pasakoja R. Norkus. Jis įsitikinęs, kad „Lietuvos geležinkeliuose“ sudarytos visos sąlygos mokytis ir padaryti karjerą, jeigu tik yra noro.
„Mokymų labai daug: net jei pereini į tas pačias pareigas, tik kitoje stotyje, turi dalyvauti apmokymuose. Kai tapau stoties budėtoju, mane mokė du mėnesius, vėliau dvi savaites dirbau su mokytojo priežiūra. Tai labai atsakingas darbas: Šiauliuose daug keleivių, labai svarbu, kad traukinių eismas būtų saugus. Kiek čia tų traukinių per dieną pravažiuoja? Net nebeskaičiuojam, dauguma pralekia nestodami“, – pasakoja R. Norkus.
Darbas primena strateginius kompiuterinius žaidimus
Šiaulių stoties budėtojas, paklaustas, kuo išsiskiria jo dabartinis darbas, sako, kad jis primena strateginius kompiuterinius žaidimus.
„Mano darbe labiausiai patinka tai, kad aš valdau visą eismą: sprendžiu, kur pakreipti kokį traukinį, sudarau jų maršrutus. Tik atsakomybė čia – kitaip nei žaidimuose – yra tikra. Žinoma, pati sistema turi nemažai apsaugų: jei valdydamas traukinius padarytum klaidą, sakykime, dirbdamas naktį, kai sunkiau susikaupti, iškart pasirodytų įspėjimas, kad pergalvotum savo veiksmus“, – atskleidžia R. Norkus.
Jis prisimena, kad gavęs darbą Šiauliuose važiavo su baime: Radviliškyje buvo labai gera komanda, visi tapo draugais. O didesniame mieste teko pakeisti aplinką. Šiaulių geležinkelio stotyje vienu metu dirba vienas budėtojas. Be to, stoties valdymas yra kompiuterizuotas, tad budėtojo darbas tapo modernesnis ir profesionalesnis.
„Būtų liūdna, jei nebūtų darbo – bet kai jo yra, kaip tik įdomu, ir uždaresniems žmonėms toks darbas yra pats tas. Radviliškyje turėjau baimių, kad vagonas atlekia, Šiauliuose – kad reikia vienam būti. Bet persilauži. Turėjau labai padedančius mokytojus. Be to, po darbo su šeima daug pramogaujam, su draugais turim taisyklę, kad galima į svečius neprašytam ateiti. Visiems atrodo, kad geležinkeliuose mašinisto darbas įdomiausias, net ir vaikai nuo mažens sako, kad nori būti mašinistais, bet budėtojo darbas man labai patinka“, – pabrėžia R. Norkus.
