Pasak konsultacijų bendrovės „Savesta Consulting“ valdybos pirmininko Vytauto Turek, minimalaus darbo užmokesčio koeficiento nebuvimas, patrauklesnės banko ir lizingo bendrovių sąlygos, pigesnis vilkikų civilinės atsakomybės draudimas – tokias priežastis, dėl kurių nori steigti bendrovę Lenkijoje, dažniausiai nurodo Lietuvos vežėjai.
„Pastebima tendencija, kad įsteigus įmonę kaimyninėje šalyje per kelis metus ji sustiprėja ir tuomet jau mažėja veiklos apimtys Lietuvoje. Vien pernai su kolegomis padėjome Lenkijoje įkurti apie 40 transporto įmonių. Prognozuojama, kad šiemet šis skaičius bus didesnis“, – sako V.Turek.
Vien pernai su kolegomis padėjome Lenkijoje įkurti apie 40 transporto įmonių.
Jo teigimu, iš to, koks yra susidomėjimas, kiek skambučių sulaukiame, tai esame tikri, kad skaičius bus dar didesnis ir sieks iki 70 įmonių.
„Be to, vietos valdžia taip pat suinteresuota lietuviško transporto verslo steigimu Lenkijoje, nes savivaldybėms yra mokamas transporto priemonės savininko mokestis. Vietos valdžios biudžetas gauna pinigų, o vilkikai net nevažinėja ir negadina jų vietos kelių“, – sako V.Turek.
Mažas įmones, kurių pajamos per metus nesiekia 2 mln. eurų, kurtis Lenkijoje, skatina ir mažesnis, 9 proc. dydžio pelno mokestis.
Mažiau biurokratijos, mažesnės išlaidos
Transporto įmonės „Roslitauto“ atstovas Mindaugas Tarasevičius prisimena, kad įmonę Lenkijoje įkūrė prie beveik 2 metus ir priežasčių tam buvo ne viena.
„Pirmoji priežastis paskatinusi įžengti į Lenkijos transporto rinką buvo ta, kad, kuriant įmonę, nėra keliami jokie reikalavimai, susiję su įstatiniu kapitalu, o įsteigus įmonę nėra jokių reikalavimų nuosavam kapitalui. Pavyzdžiui, Lietuvoje, norėdamas gauti licenciją už pirmą vilkiką turi turėti 9000 eurų nuosavo kapitalo, o už kiekvieną kitą vilkiką nuosavo kapitalo dydis turi siekti po 5000 eurų, Lenkijoje tuo pasirūpina draudimo kompanijos, kurios išduoda nuosavam kapitalui užtikrinti reikalingas garantijas – vienai transporto priemonei licencija metams kainuoja iki 50 eurų“, – sako M.Tarasevičius.
Dar viena priežastis paskatinusi M.Tarasevičių pagalvoti apie transporto verslą Lenkijoje buvo galimybė įmonei veikti neturint direktoriaus ir nemokant jam atlyginimo. Įmonę valdo valdyba, kurios nariai turi teisę pasirašinėti dokumentus, ji dirba be fiksuoto mėnesinio atlygio, o sumokėti sutartą pinigų sumą galima, pavyzdžiui, kartą per metus.
„Esame du valdybos nariai ir atlyginimą mums moka kartą per metus, kai baigiasi metai, tuomet matome, kokie yra finansiniai rezultatai ir pagal tai sprendžiame, kiek galima mokėti“, – transporto verslo aplinkos skirtumus tarp Lietuvos ir Lenkijos vardija M.Tarasevičius.
Lenkijoje daug pigesnis ir vilkikų civilinės atsakomybės draudimas. Pasak pašnekovo, Lietuvoje yra gal kokios 5 draudimo bendrovės, draudžiančios vilkikus, o kaimyninėje šalyje jų yra apie 30. Dėl didesnės rinkos ir konkurencijos, apdrausti vieną vilkiką Lenkijoje galima 1000 eurų pigiau nei Lietuvoje.
O jei vilkikų turi 200, tai per metus sutaupai 200 000 eurų.
„O jei vilkikų turi 200, tai per metus sutaupai 200 000 eurų. Kaimyninėje šalyje dėl didesnės rinkos daug lengviau gauti ir finansavimą iš bankų bei lizingo bendrovių, o ir jų pasiūlymai patrauklesni“, – tvirtina M.Tarasevičius.
Lietuvos vežėjams Lenkijos rinka patraukli ir dėl to, kad nėra numatyta jokių įvežamų darbuotojų iš trečiųjų šalių kvotų, nėra koeficiento, kuris taikomas apskaičiuojant minimalų darbo užmokestį, dėl ko darbo vieta darbdaviui kainuoja mažiau o piliečiams iš trečiųjų šalių daug lengviau atsidaryti banko sąskaitą, į kurią pervedami atlyginimas ir dienpinigiai.
„Didžioji dalis atlyginimų yra mokami pavedimais, bet Lenkijoje nėra jokio draudimo mokėti darbuotojams atlyginimą grynaisiais pinigais, jei jis yra parašęs prašymą. Lietuvoje atvykę iš trečiųjų šalių darbuotojai nori gauti atlyginimą grynaisiais tik dėl to, kad mūsų šalies bankuose sąskaitos atsidarymas jiems kainuoja labai brangiai (vidutinė kaina – apie 250 eurų). Be to, gali užtrukti net kelias savaites nuo prašymo pateikimo, kol trečiosios šalies pilietis galės naudotis banko sąskaita. Į savo šalies banko sąskaitas, kurias irgi turi ne visi, dažnas nenori gauti atlyginimo dėl tik jiems žinomų priežasčių ir motyvų“, – sako „Roslitauto“ atstovas.
Planuoja plėstis
M.Tarasevičius neslepia, kad planuoja verslą Lenkijoje plėsti, įsigyti daugiau vilkikų. Dar viena priežastimi to gali tapti ir įsigaliojęs Mobilumo paketas, kai vilkikas kartą per 8 savaites turės būti grąžinimas į vieną iš veiklos centrų įmonės įsisteigimo šalyje. Lenkija taps geografiškai daug patrauklesne šalimi.
„Grąžinti vilkiką į Lenkiją bus paprasčiau nei į Lietuvą, nes užtruks trumpiau. Kelionė iš Vakarų Europos per Lenkiją į Lietuvą, o po pertraukos iš Lietuvos atgal į vakarus būtų 5–6 dienomis ilgesnė, verslui toks laikas – itin ilgas. Pats gyvenu Lietuvoje ir mano 5 vaikai čia, kurie neturi minčių emigruoti, bet verslas yra verslas, jis turi prisitaikyti ir ieško, kur geriau. Jei Lietuvoje bus įvedama daugiau įvairiausių ribojimų, tai daug vežėjų galimai pasitrauks“, – sako M.Tarasevičius, kuris vykdo transporto verslą ir ne tik Lietuvoje ir Lenkijoje, bet ir Vokietijoje.
Grąžinti vilkiką į Lenkiją bus paprasčiau nei į Lietuvą, nes užtruks trumpiau.
Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „Linava“ prezidentas Romas Austinskas pripažįsta, kad šiuo metu transporto sektoriaus atstovų nuotaikos ne pačios linksmiausios ir ne vienas asociacijos narys svarsto ir domisi verslo kūrimo ir plėtros galimybėmis kaimyninėje šalyje.
„Įtakos tam turi ir tai, kad kaimyninėje šalyje transporto sektorius yra didžiausias visoje Europoje, bet jis nesukuria tokio didelio BVP kaip Lietuvoje, nėra didelio domėjimosi ir reikalavimų jam iš valdžios ir visuomenės, tad netrukdoma ramiai dirbti. Be to, Lenkijoje ir didelė ir nedidelė įmonė puikiausiai gali gyvuoti vykdydama pervežimus tik vidaus rinkoje, Lietuvoje tai sunkiai įmanoma“, – sako R.Austinskas.
