Pirmadienį streiką surengė trys Belgijos profsąjungos. Ketvirtadienį trijų dienų streiką pažadėjo pradėti „Brussels Airlines“ darbuotojai.
Aprimus COVID-19 pandemijai ir panaikinus kelionių apribojimus, itin išaugo kelionių paklausa. Daugybė įprastų atostogų išsiilgusių žmonių suskubo keliauti, tačiau po ramesnio laikotarpio oro uostai nebespėja aptarnauti tokių didelių klientų srautų.
Kaip tik tokiomis aplinkybėmis laukė niekuo neypatinga kelionė į Vilnių – du skrydžiai su persėdimu Frankfurte. Kol likus kelioms valandoms nesužinojau, kad pusės jos nebeliko lyg liūties nuplauto kelio Kaišiadorių rajone.
Panaši situacija nutiko toli gražu ne pirmą kartą, tad teliko apsišarvuoti kantrybe ir galvoti, kuris iš įmanomų variantų bus mažiausiai skausmingas, tai yra neturės įtakos tolesniems planams ir nepareikalaus didelių išlaidų.
Neplanuotas užsibuvimas Varšuvoje
Netikite horoskopais ir kad žvaigždžių išsidėstymas gimstant turi įtakos visam gyvenimui? Patikrinkite maniškį. Prie mano vardo tuomet greičiausiai kas nors prirašė: „Šitai jau tikrai neišeis pakeliauti ramiai“.
Jei tik kokių oro linijų ar oro uosto darbuotojai streikuoja, man būtinai reikia skristi – ir būtinai tą dieną, tad kalbos apie skrydžių atidėjimą ar atšaukimą negali būti. Jei yra galimybė lėktuvui ir traukiniui pavėluoti minutę (gal net pusę – nemeluoju, jei jau labai velkasi – dešimt-penkiolika) ir neleisti pratęsti kelionės, jie visada pasiryžę!
Jei pasaulyje paskelbiama pandemija ir sustabdomi skrydžiai, man kaip tik lygiai tą dieną trūks plyš reikia grįžti namo. Jei Antrojo pasaulinio karo laikų bombai lemta išlįsti iš žemės gelmių į paviršių, tai būtinai nutiks prie tų bėgių, kuriais netrukus turi pravažiuoti traukinys, kuriame ramiai dairausi pro langą.
Šiaip vėluojančios transporto priemonės, grūstys dėl kažkodėl tuose pačiuose greitkeliuose, kuriais tenka važinėti, įvykstančių avarijų, vėluojantis bagažas – nuobodi banalybė.
Naujausia istorija patvirtina dar vieną teoriją – jei vienoje pasaulio pusėje drugelis suplazdėjo sparnais, kitoje nuo oro gūsio sujudės užuolaida. Mano atveju nejudėjo, tik ne užuolaida, o lėktuvas. Drugeliu šį kartą tapo tikriausiai streikuoti ėmę kai kurie Briuselio oro uosto darbuotojai.
Kad būtų aštriau, yra ir priešistorė. Trečiadienį laukė kelionė į renginį užsienyje. Po kelių dienų – skrydis atgal per Varšuvą. Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorė Margarita Šešelgytė neseniai pasiskundė turėjusi neplanuotai likti šiame mieste, nes pavėlavo lėktuvas.
Laukia skrydis su tomis pačiomis avialinijomis, tad su kolege iš anksto ėmėme kurti strategijas, ką reikės daryti, jei nutiks taip pat. Žinoma, juokais, bet man planą jau teko įgyvendinti. Mat kelionės išvakarėse turėjau dviem lėktuvais pasiekti Vilnių, o kitą rytą – į tą konferenciją. Dėl aukščiau aprašytos patirties galėjau tikėtis, kad ramu nebus, bet paskutinės minutės pasikeitimai vis tiek privertė pasinervinti.
Elektroninės „darbuotojos“ pagalba
Jau buvo gana vėlu, kai, uždariusi ir į mašiną nunešusi lagaminą, prisėdau pasitikrinti elektroninį paštą. Vienas laiškas – iš „Lufthansos“. Įspėjimas, kad lėktuvas – pilnas keleivių, tad būtų gerai, kad į rankinį bagažą nebandyčiau sugrūsti dramblio. Be problemų! Seniai skridau su tokia tuščia kuprine (tiesą sakant, dramblys – didelis, pliušinis, skirtas ukrainiečių vaikams, skrido kartu, bet lagamine).
Kitas laiškas, tik atsiųstas pora valandų anksčiau, – irgi iš „Lufthansos“. Su problema. „Pirmas skrydis atšauktas, patariame susirasti alternatyvų, sorry, gero vakaro!“ Čia pokštas? Gal tranzuoti iki oro uosto??? Ką reiškia atšauktas, jei į antrą skrydį prašo neprisikrauti daiktų? Ir gal tų alternatyvų galėtų pasiūlyti?
Dar pirmadienį „Facebook“ pamačiau vienos pažįstamos lietuvės asmenukę iš Briuselio oro uosto – ėjo paskutinės valandos prieš streiką, kitą dieną iš vieno judriausių Europos oro uostų turėjo neišskristi nė vienas lėktuvas. Paralyžiuotas turėjo būti ir judėjimas traukiniais, metro.
Galva pastarosiomis dienomis buvo užimta kitais reikalais, tad naujienas apie streiką buvau praleidusi, bet planų dėl jo nebūčiau keitusi. Minėtas renginys – tikrai svarbus, už lėktuvo bilietus ir viešbutį sumokėti nemaži pinigai, tad nekeliauti negalėjau.
Be to, panašus streikas – ne pirmas ir ne antras gyvenime, būta ir kitokių netikėtumų (vėluojantys lėktuvai, atšaukti skrydžiai – itin dažnai iš to paties Briuselio, vos nepraleistas skrydis dėl begalinės spūsties pakeliui į oro uostą…), tad nė negalvojau, kad teks likti namie.
Europa Sąjunga turi įvairių taisyklių, kaip apginti keleivių teises, yra tam tikri algoritmai panašiems atvejams ir oro linijos bėdoje visai be išeities nepalieka. Žinojau, kad vietoj atšaukto skrydžio bus kas nors kita, tik klausimas, kada ir kaip tokiu vėlyvu metu viską sutvarkyti, nes laiške dėl atšaukimo buvo tik siūlymas pasiieškoti alternatyvų.
Kibau į darbą. Ieškoti naujo skrydžio patogiu metu ir po to prašyti padengti išlaidas nesinorėjo – galėjo būti papildomų laiko ir energijos sąnaudų, galbūt – ir finansinių nuostolių. Tai turėjo padaryti atšaukusieji skrydį.
Kai tuomet paskutinį kartą tikrinau, kiek laiko klausau muzikos, buvo praėjusios 32 min. Praėjus tik 43 min., žinojau, kada turiu būti stotyje.
„Lufthansa“ pasiūlė dėl alternatyvų pabendrauti su jų „darbuotoja“ Elisa (viena iš tų merginų, kurios būna labai paslaugios iki klausimo, pavyzdžiui, kokios spalvos dangus, – tada paprašo patikslinti klausimą, kitaip tariant, kompiuterine programa). Elisa pasiūlė šešis variantus.
Pirmą galėjau iškart užsisakyti (skrydžio trukmė su laukimu tarpiniame oro uoste – 17 val., mašina galėjau nuvažiuoti greičiau). Keli kiti buvo panašūs (per Frankfurtą, kaip ir turėjau skristi, per Varšuvą – ne, ačiū, priežastis jau minėjau, dar kažką…). Viena galimybė – su trumpu sustojimu per Kopenhagą (nes kitos alternatyvos – bent keliolikos valandų kelionė) viliojo, bet (kaip ir kitais atvejais) būčiau buvusi tik laukiančiųjų sąraše.
Skambučiui – 43 minutės
Graužiausi, kad pašto nepatikrinau anksčiau, – gal suskubusi rūpintis kitu skrydžiu būčiau iškart sėkmingai pasikeitusi. Bet šaukštai buvo po pietų, tad ką daryti? Rizikuoti ir rinktis Kopenhagą? Laukti ryto, važiuoti į oro uostą ir tikėtis, kad ten suras ką nors padoresnio? Joks kitas iš pasiūlytų variantų netiko, nes dar kitas lėktuvas iš Vilniaus būtų išskridęs be manęs.
Sumečiau, kad antras skrydis – neatšauktas, „Lufthansa“ žinos, kad pirmojo nebuvo ne dėl mano įgeidžių (nes šiaip praleisti vieno iš skrydžių segmentų negalima), tad gal rizikuoti važiuoti tiesiai į jį? Susiradau traukinį man tinkamu metu ir už pusėtiną kainą.
Interneto forumuose radau pačių „Lufthansos“ žmonių atsakymą, kad, jei skrydį atšaukia jie, vėlesnis „nenuplaukia“.
O jei nesuveiks? Būsiu išmetusi į balą ne tik tuos nedidelius pinigus už traukinio bilietą, bet ir praradusi neatšauktą skrydį bei visą kitą kelionę.
Vilniuje sykį panašioje situacijoje (irgi vėlyvą vakarą) tiesiog paskambinau į oro uostą, paslaugus darbuotojas paieškojo informacijos ir davė vėliau pasiteisinusį patarimą. Vokietijoje problemos taip paprastai nesprendžiamos – keleivių srautai yra nepalyginamai didesni ir dėl manęs vienos niekas niekam neskambins.
Be to, turėjau panašaus skambinimo patirties – reikia išeiginės, kurią galėtum skirti tam vieninteliam skambučiui. Tad vengiau šio darbo iki paskutinės minutės, bet tai buvo vienintelė dar neišbandyta galimybė.
Surinkau telefono numerį, turėjau paspausti begalę mygtukų (kurios kalbos nori, ar sutinki, kad būtų įrašoma, ar galėtum vėliau įvertinti suteiktą pagalbą, kokiu klausimu skambini, gal netyčia keliausi su šunimi ar kate?..). Ir prasidėjo muzika… Kad neužmigčiau, ją kelis kartus pertraukė moteriškas balsas („atsiprašome, kad viskas taip užtruko, kantrybės…“).
Pirmasis traukinys pavėlavo gal pusę minutės. Atbėgusi prie antrojo pamačiau uždaromas duris ir pro jas nebespėjau pranerti. Teko laukti kito.
18 minučių – lygiai tiek spaudžiau mygtukus ir klausiau muzikos. Tada atsiliepė tobula britų anglų kalba šnekantis vyriškis, iškart suprato mano problemą ir pasiūlė skrydį pakeisti į kelionę traukiniu („Lufthansa“ tokių „skrydžių“ turi nemažai, jie ir pigesni). Beklausant, kokį variantą surado, jo balsas pranyko tuštumoje ir supratau kalbanti su savimi (buvo praėjęs pusvalandis nuo skambučio pradžios).
Tai reiškė mygtukų spaudymą iš naujo! Kai tuomet paskutinį kartą tikrinau, kiek laiko klausau muzikos, buvo praėjusios 32 minutės. Kitas – jau labai neaiškiai kalbantis ponas atsiliepė dar vėliau. Iškart griebiau jautį už ragų, paprašiau surasti traukinio bilietą, jis mane suprato ir, praėjus tik 43 minutėms, žinojau, kada turiu būti stotyje.
Kliūčių atsiranda, jų sprendimų taip pat yra
Kitą rytą jau buvo paprasta – teliko po šio neplanuoto naktinėjimo atsikelti laiku. Dar prigriebti šiltesnių drabužių (laukti traukinio buvo šalčiau nei lėktuvo), bet kaip vasarą pagalvoti apie striukę… Jei ne tokia vėlyva žinia, kad skrydžio gali visai nebūti, būtinybė rasti kuo panašesnę alternatyvą ir begalinio ilgio skambučiai, šis nedidelis pasikeitimas greičiausiai būtų likęs tik dar vienu netikėtu nuotykiu, kurių keliaujant neįmanoma išvengti.
Yra buvę ne taip „patogiai“ pasibaigusių sutrikimų. Per garsųjį Islandijos ugnikalnio išsiveržimą pasisekė būti namie ir tik stebėti, kaip bičiuliai bei pažįstami, sustabdžius skrydžius, stengiasi grįžti namo visomis kitomis įmanomomis priemonėmis. Manęs tas pats laukė paskelbus pandemiją dėl COVID-19 – namo grįžau pačią paskutinę dieną, kai lėktuvai dar skrido pagal įprastus grafikus.
Tada irgi turėjau keisti skrydį – ankstinti. Mano avialinijos nebeturėjo vietų, tas jas teko iškeisti į „Ryanair“ ir už bilietą į vieną pusę suploti 230 € (o dar sako – pigių skrydžių oro linijos…). Galėjau skristi pigiau – su baltarusiais per Minską, bet neturėjau paso.
Kartą važiavau į Budapeštą. Turėjo būti ilga kelionė, bet vienu traukiniu – be persėdimų. Deja, po valandos sužinojome, kad priekyje netoli bėgių buvo rasta didelė bomba (greičiausiai užsilikusi nuo Antrojo pasaulinio karo), tad visi ta kryptimi keliaujantys traukiniai stabdomi. Vietoj vieno traukinio gavau pavažiuoti penkiais.
Vėliau, pirkdama bilietą tam pačiam maršrutui, persėdimų nebevengiau, bet šį kartą kaip tik tai buvo klaida. Pirmasis traukinys pavėlavo gal pusę minutės. Atbėgusi prie antrojo pamačiau uždaromas duris ir pro jas nebespėjau pranerti. Teko laukti kito.
Prieš gerą dešimtmetį, kai panašiai pavėlavo lėktuvas (netikėkite, kad suomiai punktualūs…), įstrigau nakčiai ne tik Helsinkyje. Iš ten turėjau skristi į Delį, paskui – dar toliau, bet indų oro linijų bendrovė kaip tik tą dieną man reikiama kryptimi neskrido. Teko neteisėtai įvažiuoti į Indiją, mat, pagal jų taisykles, galėjau tai padaryti tik po beveik dviejų mėnesių. Laimė, pasienietį įtikinau, kad nesu teroristė (būtent po jų išpuolių atsirado toks reikalavimas) ir neplanuotai gavau dieną didmiesčiui apžiūrėti.
Patirtis rodo, kad, nesvarbu, dėl ko sutrinka kelionė, geriausia išeitis – ne panikuoti, o iškart aiškintis, kaip galima išspręsti problemą. Ir apsišarvuoti kantrybe. Tam jau yra sukurta tarptautiniu lygiu galiojančių ar bent konkrečių kompanijų taikomų taisyklių.
Atšaukus skrydį ar nevykstant kitai transporto priemonei, turi būti pasiūlyta alternatyva, kai kuriais atvejais – maisto, viešbutis. Kartą dėl atšaukto skrydžio su drauge užsibuvome Dubajuje ir turėjome iš savo kišenės sumokėti už viešbutį, bet – gal dėl nepažįstamos bendrakeleivės isterijos – galiausiai pernakvojome nemokamai.
Streikai neprasideda lyg lietus iš giedro dangaus, apie juos būna įspėjama, tad galima iš anksto aiškintis, ar nebus trikdžių, o, jei bus, – nelaukiant paskutinės minutės ieškoti, kas tikrai skris, keisti datą ar visai atsisakyti bilieto ir paprašyti grąžinti pinigus.