Nuo mechaninės – prie naujos kartos vairo
Kiekvienas, skaitantis šį tekstą, panašų eksperimentą gali pasidaryti kad ir šiandien. Šoktelėti iki automobilių nuomos aikštelės, kad ir kokios įmonės ji bebūtų, atsisiųsti programėlę, užsiregistruoti – ir štai, mažiausiai keli ir netgi ne vieno modelio elektromobiliai pasiruošę jūsų paslaugoms.
Pirmasis pasirinkimas trumpam pralėkimui iki Vilniaus miesto centro kavos – elektrinis „Mini Cooper“. Atsisėdu prisijaukinti elektromobilio. Aišku, nepajudėjus, neužsivedus, skirtumo nuo dyzelinio nepajusi. Tada suprantu, kad mano įprotis ir ištikimybė mechaninei pavarų dėžei kiek pasunkina reikalus. Esu vairavusi automatinę ne sykį, bandau atgaminti tuos prisiminimus, po kelių sekundžių neįprastai tylus burgztelėjimas pasufleruoja – „užsivedėm“.
Ir tuo kartu dyzelinio ar benzininio automobilio vairuotojas spust pedalą ir išlekia, vos taip ir nepadariau. Bet tada prisiminiau, kad lyg akies kraštu mačiau, pakrovimo laidas vis dar pajungtas. Svarstau, kiek gi tai man būtų kainavę? Kita vertus, gal būtų suveikusi kokia nors apsaugos sistema?
Nuo lemtingo truktelėjimo buvau per plauką, vis tik susitvarkiusi šią žioplystę, regis, jau buvau pasirengusi išriedėti į gatvę. Išriedėti kaip madinga naujos kartos vairuotoja.
Meditacija, meditacija ir dar kartą meditacija
Įsėdus į svetimą ar tiesiog dar nevairuotą automobilį reikia laiko jį prisijaukinti, todėl daug dėmesio kreipi į detales – kur šviesų rankenėlės, valytuvai ar pan. Vis tik vienas pirmųjų įspūdžių ir, sakyčiau, neišdildomas, kurį palieka elektromobilis, vienareikšmiškai yra garsas. Kitaip tariant – tyla, absoliutus automobilio darbo triukšmo nebuvimas...
Pirma, susidaro įspūdis, kad net nejungiant muzikos ar pan. važiavimas galėtų būti savotiška meditacija. Tiesą sakant, mano dyzelinė mašina to, kad mus veždama dirba sunkiai, niekada neslepia. Todėl kartais, norint malonesnio riedėjimo, aišku, spusteliu grotuvą.
Antras įspūdis, kad elektromobilyje tos muzikos nereikia „užleisti“ taip smarkiai. Važiuojant elektriniu „miniuku“, įspūdį padarė tai, kad muziką puikiai ir švariai girdi, net jeigu jos klausaisi negarsiai. Išvada šioje vietoje aiški: vairavimas gali net tapti savotiška meditacija, o iš melomano „rizikuoji“ tapti tyla besimėgaujančiu vairuotoju.
Kaip teigia šaltiniai, šiuo automobiliu vienu įkrovimu, galima nulėkti nuo 225 iki 234 kilometrų. „Miniuką“ galima įkrauti ir naudojantis buitiniu tinklu namuose, tačiau viešosiose krovimo stotelėse, naudojantis 50 kW galios krovimo stotele, „pamaitinti“ automobilio bateriją – nuo 0 iki 80 proc. – pakaktų gero pusvalandžio.
Kavos – už pigiau?
Priminsiu, kad į elektrinį automobilį įšokau su planu nulėkti iki Vilniaus miesto centro ir išgerti puodelį kavos. Ir šis, nieko neišskirtinis, sprendimas galiausiai išryškino dar vieną elektromobilio privalumą.
Įprastai važiuodamas miesto, o ypač – senamiesčio link, pradedi spręsti rebusą, kur reikės pastatyti automobilį.
Nors vaikščiojimas pėsčiomis yra puiki alternatyva judėjimui Vilniaus širdyje, vis tik sutikite, kad būna situacijų, kai norisi automobilį pasistatyti arčiau ir „susisukti greičiau“.
Artėdama senamiesčio link, prisiminiau, kad elektromobilių parkavimas mieste ar jo centre sostinėje yra nemokamas!
Įsukusi į Vokiečių. g., dienos metu ganėtinai nesunkiai radau vietą pasistatyti „miniuką“. Tada kilo mintis, kad tai draugiška ir gamtai, ir piniginei.
Pasistačiau elektromobilį ir išgėriau kavos už 3 eurus. Atvykus su savuoju dyzeliniu, kava su „parkingu“ būtų kainavusi jau 5,50 Eur.
Taigi – pirmasis pasimatymas su elektromobiliu, sakyčiau, vykęs. Malonių įspūdžių nemažai, o faktas, kad skirtumų nuo dyzelinio variklio yra, neginčytinas. Po kelių dienų laukia dar vienas bandymas – šįkart su pigiausiu rinkoje „elektriniu“. Išsiaiškinsime, kiek už tokį reikėtų pakloti ir koks pirmas įspūdis apie jį?
Ši publikacija – Susisiekimo ministerijos vykdomos komunikacijos kampanijos „Persėsk į elektromobilį“ dalis.
