„Tai buvo dėkinga kadencija – krito naftos, degalų, dujų, elektros, biokuro kainos. Tad ir visuomenės nepasitenkinimo nebuvo“, – neseniai susitikime su žurnalistais prasitarė vis dar energetikos ministras.
Jis teisus – kova su „Gazprom“ dėl aukštų dujų kainų jau baigiama pamiršti, suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalas veikia be trikdžių, atidarymo juostelių per kadenciją perkirpta ne viena. O elektros ir šildymo kainos linkusios tik mažėti.
Bet dabar bus kitaip. „Susisiekimo ministerijai pavaldžios įmonės – tai nemėžtos Augėjo arklidės“, – juokaujama, kai kalbama apie valstybe valstybėje tapusius „Lietuvos geležinkelius“, traukinių beveik nesulaukiančią „Rail Baltic“ vėžę, sujungimo bijančias valstybines kelių priežiūros įmones, kone monopolija virtusį kelių tiesimo verslą, į privatininko rankas stumiamus oro uostus. O štai Klaipėdos jūrų uoste R.Masiuliui turėtų būti lengviau – jis yra buvęs „Klaipėdos naftos“ vadovas, prižiūrėjo ir SGD terminalo statybas.
S.Dailydkos galvos neužteks
Vienas iš didžiausių iššūkių R.Masiuliui – įvesti kontrolę į valstybe valstybėje vadinamus „Lietuvos geležinkelius“. Tai – ne tik generalinio direktoriaus Stasio Dailydkos likimo pareigose klausimas. Pakeitus jį problemos neišnyks.
Anksčiau dešimtis milijonų per metus valstybei dividendais skyrusi įmonė dabar vos sukrapšto pusę milijono. Viešieji pirkimai, vidaus sandoriai – tamsioji valstybinės bendrovės pusė. Pavyzdžiui, praėjusiais metais įmonė įsigijo paslaugų iš sau priklausančių bendrovių už 88 milijonus eurų, o patikrinti sandorių realiai niekas negali.
Giminystės saitai plačiai apraizgę „Lietuvos geležinkelius“. Be to, keleivių ir krovinių vežimo atskyrimas – dar viena pertvarka, kuriai, tikėtina, bus daug prieštaraujančių. Primesti savo tvarkos čia nepavyko ir liberalams.
Be to, R.Masiulio pastangų reikės ir suvaldant visą „Rail Baltic“ projektą, dėl kurio Lietuvai ne kartą grasino Europos Komisija.
Ar bus sujungtos įmonės?
Dabar valstybei priklauso 11 kelių priežiūrios bendrovių. Jos yra Susisiekimo ministerijos pavaldume. Anksčiau ne kartą siūlyta jas sujungti į vieną ir taip sutaupyti lėšų, tačiau to nepavyko padaryti nė vienai valdžiai. Todėl regioninės įmonės ir toliau lieka už reformos ribų.
Nuo R.Masiulio priklausys, ar daugiau skaidrumo atsiras kelių remonto konkursuose. Valstybės auditoriai ne kartą perspėjo, kad kelių tiesimo ir remonto versle pyragą dalinasi trys privačios įmonės, o viešieji konkursai remontuoti kelius dažnai skendi įtarimų rūke.
Oro uostai ir paštas
Valstybė oro uostus ketina perduoti privačiam koncesininkui, tam greitai bus skelbiamas konkursas. Tačiau ar tai nepaveiks oro uostų kainų? Nerimą kelia ir nuostolingo Kauno oro uosto likimas. Jei jį paliktų pigių skrydžių bendrovė, būtų dar sudėtingiau.
Pelningai bandantis dirbti „Lietuvos paštas“ turiu per 100 skyrių provincijoje, tačiau ar ryšis ministras uždaryti bent dalį, o taip pat ir atleisti dalį žmonių, parodys jau netolima ateitis.
Pagaliau, neaišku, ar naujo ministro vedama ministerija imsis kurti transporto holdingą, kuriai priklausytų visos valstybinės transporto įmonės.
Vienaip ar kitaip, R.Masiulis pelnytai užsitarnavo reformatoriaus titulą. Be to, žinant jo palaikymą prezidentūroje, lieka tikėtis, kad bus naujovių ir beveik neklibintoje transporto sistemoje.
