Šimtai ledkalnių įplaukė į laivybos kelius – dėl to vieni laivai iki minimumo sumažino greitį, o kiti išvis nusprendė daryti kelių šimtų (kai kuriais atvejais – net iki 650) kilometrų apylankas. Tai – papildoma pusantros dienos krovininio laivo kelionėje.
Verslininkai teigia, kad dėl to viskas brangsta – sudeginama daugiau degalų, reikia daugiau laiko, laivo įranga taip pat labiau dėvisi.
Dar prieš porą savaičių mokslininkai Šiaurės Atlanto vandenyse suskaičiavo tik 37 ledkalnius, tačiau dabar šioje teritorijoje jų plaukioja puspenkto šimto. Jie teigia, kad toks neįprastai didelis jų skaičius labai stebina tokiu metu. Paprastai didesnis kiekis ledkalnių pasirodo gerokai vėliau – tik gegužės pabaigoje ar birželio mėnesį. Dažniausiai balandžio mėnesį Atlanto vandenyno šiaurėje būna apie 80 ledkalnių.
Ekspertai mano, kad dėl to kalti neįprastai stiprūs prieš laikrodžio rodyklę pučiantys vėjai, kurie ledkalnius gena į pietus. Taip pat – ir klimato kaita, dėl kurios kasmet nuo Grenlandijos ledo atskyla vis daugiau ledkalnių.
Gabrielle McGrath iš JAV pakrantės apsaugos teigia, kad dar niekada nėra mačiusi tokio drastiško ledkalnių skaičiaus padidėjimo per tokį trumpą laikotarpį. Ji prognozuoja, kad šiemet ir vėl – jau ketvirtą kartą iš eilės – ledkalnių sezonas bus ekstremalus.
Dauguma ledkalnių, kurie patenka į Atlanto vandenyno šiaurę, atskyla nuo Grenlandijos.
Po Titaniko nuskendimo 1912 m. buvo įkurtas Tarptautinis ledo patrulis, kuris stebi ledkalnius prie Niufaundlando krantų ir perspėja laivus.
