Dirbti sau
„Dirbau įmonėje, kurioje atlikau visas tas pačias funkcijas, kurias atlieku šiandien. Tai dirbdamas ten pagalvojau, kodėl turiu tarnauti kažkam. Taip priėjo tokia mintis, kad reikia pradėti dirbti sau. Taip viskas ir prasidėjo“, – apie sumanymą kurti savo verslą pasakoja Robertas Banys, šiuo metu vadovaujantis pervežimo bendrovei „Redeka“, kuri turi apie 80 vilkikų, per šimtą darbuotojų ir krovinius gabena po visą Europą.
Robertas prisipažįsta visad galvojęs, kad dirbdamas sau galėtų viską padaryti dar geriau, todėl esą koks tikslas uždirbti pinigus kažkam, kai galima būtų uždirbti sau: „Tada buvo priimtas toks sprendimas. Žinoma, buvo sudėtinga, reikėjo lėšų turėti. Nusipirkome pirmą sunkvežimį. Tam teko parduoti automobilį, garažą ir su tuo pirmu sunkvežimiu pradėjome dirbti. Vežėme pieno produktus.“
Dirbdamas ten pagalvojau, kodėl turiu tarnauti kažkam. Taip priėjo tokia mintis, kad reikia pradėti dirbti sau.
Pirmoji veikla nebuvo nutolusi nuo ankstesnio R.Banio darbo – jis daug metų dirbo Utenos pieninėje, paskui dar kelerius metus Pieno ūkyje. Paskui veikla plėtėsi, daugėjo automobilių, Lietuvos rinkoje buvo vežami pieno produktai į prekybos centrus, kol šie neturėjo savo logistikos centrų.
O jau apie 15 metų kelionių geografija gerokai išsiplėtė. „Važiuojame ten, kur moka brangiai. Visur važiuojam, tik ne į Rytus. Vežame viską – ir arbūzus, ir akmens vatą, ir plytas, ir orą. Aš visada sakau – supakuokite orą ir mes nuvešime“, – šypsosi Robertas, teigdamas, kad viena sritimi neapsiribojama, krovinių būna pačių įvairiausių.
Jaudulio neslepia
Kalbėdamas apie savo verslą, jis neslepia jaudulio – esą ašaros gniaužia gerklę ir priverčia virpėti balsą. Paklaustas, kodėl taip graudinasi, ponas Robertas tik šypsosi, esą ir išsakyti sunku, kaip jaučiasi kalbėdamas apie tai, ką sukūrė savo rankomis.
Kartu su žmona, kuri įmonėje tvarko finansus, o ir marškinius liepia persirengti, jeigu netyčia išpurvina, juokiasi R.Banys. „Kai matau vilkiką su įmonės logotipu besileidžiantį nuo kalno Italijoje, spaudžia ašarą“, – čia pat susigraudina.
Kas sunkiau – būti samdomu darbuotoju ar dirbti sau? Jonavos verslininkas nesvarsto: „Dirbti sau yra kaifas. Kai supa nuostabiausi pasaulio žmonės, jūs patikėkit, koks yra kaifas.“
Kaip pavyko surinkti tokį kolektyvą, kad paskui pats galėtų jį vadinti nuostabiausiu, P.Banys tiesiai neatsako – jo teigimu, tie, kurie tokie nėra, tiesiog paprašomi šioje įmonėje nebedirbti. O atlyginimai mokami tokie, kokius žmonės sugeba uždirbti. „Mes už tai, kad atlyginimai būtų dideli pagal Lietuvos vidurkius“, – sako jis.
Atlyginimų vidurkis šioje bendrovėje siekia apie 1000 eurų, tačiau esą toks jis sudėjus ir aptarnaujančio personalo atlygius. O vairuotojai uždirba daugiau, pasak P.Banio, apie 2 tūkst. eurų. Žinoma, tai priklauso nuo darbo pobūdžio: vieni linkę važiuoti toliau ir į ilgesnes keliones, kiti geriau dirba vietoje, gauna daugiau laisvadienių ir t.t.
Dirbti sau yra kaifas. Kai supa nuostabiausi pasaulio žmonės, jūs patikėkit, koks yra kaifas.
Apie didelę plėtrą Baniai šiuo metu negalvoja. Pervežimų kiekvienais metais šiek tiek padaugėja, tačiau norint įsigyti papildomai ne vieną ar du sunkvežimius, o daugiau, tektų mąstyti ir apie daugiau vadybininkų, serviso darbuotojų ir t.t. „Dabar yra labai gerai, labai geras santykis yra. Ir servisas atidirba savo, ir administracija sudėliota, ir vadybininkai yra 100 proc. užimti“, – tikino verslininkas.
Prisidėjo ir anūkas
Dabar įmonėje dirba ne tik Roberto žmona Elena, bet ir jų anūkas. Dukros šio kelio rinktis nenorėjo, ėmėsi kitokių veiklų. O štai anūkui įdomu, sako R.Banys, jis čia dirba vadybininku. „Atėjo, pažiūrėjo, jam patiko ir jam gerai sekasi. Ne, neįkalbinėjome, leidom pačiam rinktis. Ir tikrai jam labai gerai sekasi“, – apie dar vieną šeimos narį, įsiliejusį į verslą, sako Robertas.
Paklaustas, kaip motyvuoja savo darbuotojus, Robertas pirmiausia pamini, kad šioje įmonėje draudžiama dirbti savaitgaliais ir švenčių dienomis: „Automobilį pamatau plaunantį, tai išbaru, pagrasinu, kad baudą gaus, kadangi yra sekmadienis, šventa, eik pas žmoną ir vaikus. Nedirbam per Naujus metus, Kalėdas, kitas šventines dienas. Šita savaitė buvo Žolinės, tai pusė darbuotojų atostogauja.“
Pats Robertas sekmadieniais irgi nedirba, tačiau tvirtina, kad vairuotojai jam gali paskambinti bet kada – dieną ar naktį, bet kokiu klausimu. Kartais tie reikalai būna ir šypseną keliantys. Tarkim, vieną kartą vidury nakties paskambinęs vairuotojas pasiskundė pirštines pametęs.
Istorijų – daug
Automobilį pamatau plaunantį, tai išbaru, pagrasinu, kad baudą gaus, kadangi yra sekmadienis, šventa.
Tų linksmų, kartais – mažiau linksmų istorijų, pervežimų bendrovės gyvenime pasitaiko nuolat.
„Viena iš paskutinių istorijų: mūsų vairuotojas važiuoja į Italiją, veža trąšas. Nuvažiuoja į iškrovimo vietą, per stogą išlipa du žmonės, nušoka ir nueina. Imigrantai. Pavežėjo juos, bet kaip jie ant tų trąšų neužduso – nežinau. Iš kur jie važiavo, kas žino, vairuotojas nežino“, – pasakojo R.Banys.
Ne paslaptis, kad pjaustomi tentai, iš vilkikų vagiama, ypač kai sustojama nakvynei. Neretai tiesiog prapjauna skylę ir pasižiūri, kas yra viduje. Lyg nieko nepavagia, tačiau problemų vairuotojams pridaro. Štai prieš 3-4 metus buvo gana garsiai nuskambėjęs įvykis, kai viename Lietuvoje kelyje kažkas išbėrė varžtus, kurie apgadino ne vieną ratą. Istorija buvo kur kas keistesnė.
„Turime vieną vairuotoją, daug metų dirba. Tada jis iš Austrijos į Suomiją vežė buitinę techniką. Anksti rytą atvažiavęs pasakojo, kaip naktį jį norėjo sustabdyti, pylė varžtus ant kelio, bet jis nesustojo – spaudė gazą, su tuščiom padangomis, tačiau parvažiavo. Ryte kalbėjomės su vadybininkais, kad reikia kažkaip galvoti, tokių krovinių nebevežti naktimis, nes va kaip nutiko. Vėliau tą dieną man skambina kolega ir sako: tai ar žinai, kas tuos varžtus išbarstė?
Pasirodo, kitas mūsų vairuotojas Vilniuje pakrovė stadiono kėdes į automobilį su priekaba, o gale prie durų įdėjo dėžes su varžtais, kurie skirti tas kėdes stadione susukti. Jis sustojo prie BIG, nusipirko maisto, buvo vakaras, sėdo ir pradėjo važiuoti. Prie viešbučio netoliese sustojo, pavalgė ir važiuoja toliau. Pasirodo, atėjo žulikas, pradarė duris, prapjovė dėžes, bet niekam tų varžtų nereikia, taip ir paliko. Vairuotojas važiuoja ir po kurio laiko pradėjo stebėtis, kad kas tik jį aplenkia, tas stoja padangas montuoti.
Tai va, o tas kitas mūsų vairuotojas manė, kad čia jam kažkas po ratais tuos varžtus pylė.
Nuvažiavo jis iki Talino, tie varžtai iki maždaug Ukmergės išbyrėjo, bet jam netrukdė. Atsigulė miegoti, ryte prabudęs rado 40 praleistų skambučių! Policija sužinojo, kad čia iš to automobilio tie varžtai byrėjo, skambino vairuotojui. Išgirdęs, kad išbarstė varžtus, jis dar netikėjo, pasirodė, tikrai išbyrėjo. Tai va, o tas kitas mūsų vairuotojas manė, kad čia jam kažkas po ratais tuos varžtus pylė“, – dabar jau juokdamasis istoriją pasakojo R.Banys.
Yra buvę ir rimtesnių vagysčių, tarkim, vairuotoją apėmė miegas, jis sustojo numigti, o nuvažiavęs į vietą pastebėjo, kad trūksta padėklo kiaušinių. Tokių atvejų pasitaiko, nors vairuotojai ir privalo išklausyti instrukcijas, kurios nurodoma, kad sustoti miegoti galima tik saugomose aikštelėse ir pan.
Malagos uoste vienam vairuotojui irgi pasitaikė nuotykis. Čia nuvažiavęs jis tą patį vakarą negalėjo pakrauti krovinio, tad atkabinęs priekabą nuvažiavo į miestą apsipirkti. Taip pat pasielgė ir greta stovėjęs vairuotojas iš Lenkijos. Grįžęs lietuvis rado tik vieną priekabą, todėl ten ir sustojo, prikabino, laukdamas ryto. Po kurio laiko prie jo privažiuoja policija.
„Pasirodo, lenkas pasiskundė, kad pavogė jo priekabą. O jis išvažiavo su mūsų tuščia, palikęs savo pilną, nežiūrėdamas net į numerius. Įdomu. Kiekvieną dieną visokių nuotykių būna“, – šypteli R.Banys.
O pernai, anot verslininko, irgi buvęs juokingas nutikimas – iš Talino plaukė du keltai, vienas į Suomiją, kitas į Švediją. Vairuotojas ėmė ir sumaišė keltus: „Per kalėdinį vakarėlį tai buvo vienas iš dažniausių pokštų.“
