Priežasčių tam gana daug, tačiau dalis iš jų nepriklauso nuo pačių žemdirbių. Čia koją kiša ir savivaldybių pozicija, ir anksčiau buvusios reformos, pavyzdžiui, kai dėl taupumo švietimo įstaigose buvo panaikintos valgyklos ir nuspręsta maistą pirkti iš tiekėjų, kurie jį gamina ar fasuoja savo cechuose.
Tačiau tam yra išeitis – logistikos centrai. Skaičiuojama, kad Lietuvai užtektų trijų tokių centrų ir jie jau pradedami steigti.
D.Rybakovas, žemės ūkio ministro patarėjas, apibūdina ministro idėją įkurti didelius logistikos centrus. Taip būtų siekiama sukaupti didelę produktų įvairovę, kad mūsų ūkininkai taptų konkurencingi, patys galėtų parduoti savo produkciją tiesiai logistikos centrams, o ne perdirbėjams ar tarpininkams.
„Modelis gana paprastas. Įkūrus logistikos centrą, atsiranda galimybė produkciją pirkti kariuomenei, ligoninei. Pagrindinė problema, kad savivalda ir kitos įstaigos nelabai nori pradėti bendradarbiauti su ūkininkais, nes vienas ūkininkas augina svogūnus, kitas česnakus, trečias – dar kitas daržoves, dar kiti – mėsą, tad savivaldybei tenka pirkti produktus iš daug tiekėjų. Daug paprasčiau nesukti galvos, paskelbti viešąjį pirkimą ir nupirkti viską iš tam tikros įmonės, kuri užsiima didmenine prekyba, atsiveža produktus iš Lenkijos“, – situaciją apibūdina ministro patarėjas. Jis pabrėžia, kad ministro vizija buvo tokia, jog ūkininkai susikooperuotų, sukurtų logistikos centrus, ir tų centrų produkcija patektų ant mūsų vartotojų stalo.
Ministerijos skaičiavimais, Lietuvoje užtektų trijų logistikos centrų. Vienas turėtų būti Klaipėdos krašte, kitas – apie Kauną ar Vilnių, trečias – Ukmergėje, Kėdainiuose ar Panevėžyje. Nėra tikslo prikurti daug logistikos centrų. Svarbiausia, kad į tuos logistikos centrus patektų ūkininkų užauginta produkcija ir iš jų tiesiogiai patektų į maitinimo įstaigas. Smulkieji ūkininkai gauna atskirą paramą, jie įsikuria savo parduotuvėles, prekiauja turgeliuose, iš namų, jei nenori tiekti produkcijos į logistikos centrą.
„Jau turime vieną paraišką gauti paramą vykdomai logistikos centro individualiai veiklai, ir kitą, kuri pateikta logistikos centro statybai prie Kauno. Tad tikimės, kad ši sistema pajudės“, – viliasi D.Rybakovas.
Andrius Uoka, administruojantis ūkininkų produktų tiekimo platformą, dalyvaujantis viešųjų pirkimų konkursuose ir pats ūkininkaujantis, pažymi, kad su juo dirba daugiau kaip 600 ūkininkų. Vieni turi prekinius, kiti – šeimos ūkius. Prekiniai ūkiai yra partneriai, o šeimos ūkių užauginta produkcija vartotoją pasiekia kitais keliais. A.Uoka pastebi, kad logistikos centro paslaugomis labiau linkę naudotis didieji prekiniai ūkiai.
Jis įvardija ir pagrindinį palengvinimą, kurį suteikia tokia struktūra – tai dalyvavimas viešuosiuose pirkimuose.
„Taip, jie patys gali dalyvauti viešuosiuose pirkimuose, bet, kaip ir bet kuriam versle, produkcijos auginimas yra pagrindinis ūkininko užsiėmimas. O realizacija vyksta per pardavimo kanalus, vienas jų mes ir esame. Per mus vyksta tiesioginiai pardavimai, prekyba per prekybos centrus. Mūsų tikslas yra tas, kad ūkininkas gautų sąžiningą kainą, kad jis parduotų produktą tiesiai vartotojui, be tarpininkų. Mes teikiame tik logistinę paslaugą ir administravimą, o kainą nustato pats ūkininkas, jo niekas nevaržo, už kiek parduoti savo produkciją“, – pasakoja A.Uoka.
Ką gali pirkti ugdymo įstaigos
A.Uoka sako, kad šioje nišoje pinigų yra, tad su tiekėjais, parduodančiais importuojamas prekes, tikrai yra dėl ko pasivaržyti. Pavyzdžiui, dabar vyksta Vilniaus miesto savivaldybės pirkimas.
Viešai skelbiama, kad daržovių – moliūgų ir česnakų – dabar perkama už 33 tūkst. eurų, vištienos produktų – už 540 tūkst. eurų, jautienos – už 170 tūkst. eurų, o kur dar pienas, kiti produktai, kurių bendra suma siekia apie 1,8 mln. eurų. Tačiau tokie kiekiai yra per dideli pavieniams ūkiams. Pavyzdžiui, tam, kad įvykdytų ekologiškos jautienos užsakymą, turėtų susijungti 4–5 vidutinio dydžio ūkiai, kurie laiko nuo 100 iki 200-250 gyvulių.
„Problema kyla dar ir dėl to, kad darželiai, pagal sveikatos reikalavimus, gali pirkti tik kumpį ir mentę. Iš gyvulio, kurio grynos mėsos svoris yra 250 kg, ūkininkas gali parduoti tik apie 50 kg, o visą kitą mėsą jis turi parduoti pats savarankiškai. Pagal sveikatos apsaugos ministro įsakymą nurodyta, ką gali pirkti ugdymo įstaigos, ypač ikimokyklinės, todėl įstaigoms pasirinkti neleidžiama“, – detales apibūdina A.Uoka.
Bendras visų institucijų darbas
Tam, kad geriems norams kiša koją biurokratiniai reikalavimai, pritaria ir ministro patarėjas.
„Aš pats esu Jurbarko savivaldybės tarybos narys ir žinau, kaip yra. Man teko daug įtikinėti ir iš viso rajono pavyko įtikinti tik vieną darželį, kad dalyvautų šioje programoje. Vadovai nenori, sako, kad reikės pateikti daug dokumentų, ieškoti tiekėjų, todėl renkasi paprastesnį kelią.
Kita problema, apie kurią niekas nekalba – apie 2000-uosius metus nemažai savivaldybių atsisakė teikti maitinimo paslaugas ir nusprendė jas pirkti iš tiekėjų“, – apie tam tikrus niuansus pasakoja ministro patarėjas Daivaras Rybakovas ir pažymi, kad vis dėlto padėtis nėra be išeities, bet nepakanka vienos institucijos pastangų.
Tiesiog tai turėtų būti bendras kelių ministerijų darbas. Žemės ūkio ministerija turi veikti kaip ūkininkų, augintojų atstovas, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija turi daug socialinės paskirties įstaigų, kurios naudoja produktus maisto gamybai, taip pat yra ligoninės, švietimo įstaigos, kariuomenė. Tai yra visų institucijų bendras, didelis darbas.
A.Uoka atkreipia dėmesį, kad „D. Rybakovas labai teisingai įvardijo tą nutylimą problemą. Valgyklų panaikinimas mokyklose ir sprendimas pirkti maitinimo paslaugą atėmė iš savivaldybės galimybę nurodyti maisto tiekėjui, kokius produktus jis turėtų pirkti. Kita problema – inertiškumas: nusistovėję tiekimo santykiai, ir, kaip dažniausiai būna, niekas nenori gadinti to, kas jau ir taip gerai veikia. Tačiau tikrai yra įstaigų, kurioms rūpi, ką valgo vaikai, ką valgo jų klientai, bet tokių įstaigų yra labai nedaug“.
Keičia apribojimus
Daivaras Rybakovas, žemės ūkio ministro patarėjas, pritaria, kad kartais, jei mintyje turėsime tik vaikų įstaigų aptarnavimą, daug dalykų neapsimokėtų. Pvz., imkime šonkauliukus, kuriuos vaikams pirkti gal ir nelabai tinka, bet kariuomenėje suaugę žmonės tikrai gali juos vartoti – sveikas, geras maistas. Tie apribojimai kartais yra netinkami, todėl susitinkame su kitų ministerijų atstovais ir bandome rasti sprendinių, kaip juos pakeisti. Pavyko susitarti su Viešųjų pirkimų tarnyba padaryti ūkininkams kai kurių lengvatų. Problemų yra, bet jas galima ir reikia spręsti, tik kartais užtrunka laiko tą padaryti.
„Norėčiau grįžti prie viešųjų pirkimų temos. Pavyzdžiui, Vilniaus savivaldybė perka už 1,8 mln. eurų maisto produktų. Jei kam kyla klausimas, kodėl tokiame pirkime reikalingas tarpininkas, toks kaip logistikos centras, atsakymas būtų toks – todėl, kad įstaiga daro vieną didelį pirkimą, o vienas ūkininkas niekaip negali tiekti ir vištienos, ir jautienos, ir daržovių, ir pieno. Tie logistikos centrai tam ir reikalingi, kad vietoje užauginti ar pagaminti produktai patektų į tokias įstaigas“, – pažymi D. Rybakovas. Jis prisipažįsta, kad kalbina savo kolegas iš Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos, ir teiraujasi, gal yra kokios programos atkurti bent valgyklas mokyklose.
Trumpiausias kelias
„Trumpa tiekimo grandinė yra trumpiausias kelias nuo ūkininko lauko iki vartotojo stalo, aplenkiant visus tarpininkus. Galima pasiimti tik vieną verslų ūkio subjektą kaip tarpininką tarp ūkininko ir vartotojo, nes dauguma ūkininkų nori dirbti laukuose ir neturi laiko užsiimti savo derliaus realizacija. Ar pasieks ligonines, darželius mūsų ūkiuose užauginta produkcija? Labai norėtume, bet tai dažnai vis dar yra įpročio reikalas ir tas procesas įsivažiuoja labai palengva“, – analizuoja Nomeda Padvaiskaitė, Žemės ūkio ministerijos LEADER ir kaimo plėtros skyriaus patarėja.
Trumpos grandinės kelias patrauklus tuo, kad kuo mažiau tarpininkų, tuo didesnis žemdirbio uždarbis ir tuo mažesnė kaina galutiniam vartotojui. Tuo labiau, kad parama skiriama ne tik didžiuliams projektams, bet ir fizinėms bei elektroninėms parduotuvėms.
„Pagal mūsų teikiamą paramą galima steigti ir fizines, ir elektronines sveiko maisto parduotuvėles, dalyvauti įvairiose mugėse, parodose, vykdyti prekybą tiesiogiai iš ūkio, pristatyti maistą į namus. Čia galima tikrai daug padaryti, praplečiant esamų klientų ratą ar atrandant naujų realizavimo taškų,“, – įsitikinusi
Patarėja pastebi, kad trumpos maisto tiekimo grandinės yra bendradarbiavimui sukurta priemonė ir ji populiarėja lėtai dėl to, kad joje turi veikti ne vienas ūkininkas, bet jų grupė pagal jungtinės veiklos sutartį. Ūkininkas turi susikooperuoti su keliais kitų ūkininkų, irgi užsiimančių savo produkcijos auginimu/ perdirbimu, kad tą produkciją galėtų realizuoti.
N.Padvaiskaitė įvardija ir kas yra trumpa maisto tiekimo grandinė, su kuria susiduriame beveik kiekvienas iš mūsų. Paprasčiausias modelis yra ūkininkų turgelis, kur einame apsipirkti ir šviežią vietoje užaugintą ar pagamintą produkciją perkame tiesiogiai iš ūkininkų rankų. Žemės ūkio ministerijos tikslas yra tą tiekimo grandinę išplėsti, nes tie produktų tiekimo kanalai yra ne vien tik turgūs ir ne tik vaikų darželiai bei mokyklos. Tai ir socialinių paslaugų centrai, įvairūs dienos centrai, ligoninės. Kariuomenė galėtų įsijungti, turizmo paslaugų tiekėjai, vaikų vasaros stovyklos galėtų ieškoti tiesioginių produkcijos tiekėjų kanalų. Restoranai, kavinės, valgyklos, norinčios savo klientams patiekti aukštesnės kokybės produkciją, jau ir dabar bendradarbiauja su žemdirbiais ieškodami aplinkui ūkininkų, kurie atvežtų šviežius, sveikatai palankius produktus.
Kaimo plėtros programos (KPP) parama
Trumpoms tiekimo grandinėms plėtoti parama šiais metais dar bus teikiama pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014-2020 m. programos priemonės „Bendradarbiavimas“ veiklos sritį „Parama trumpoms tiekimo grandinėms ir vietos rinkoms skatinti vietos lygmeniu“.
Paramos teikimo taisyklėse numatyta svarbi sąlyga – paraišką pareiškėjas turi teikti kartu su partneriais.
Didžiausia paramos suma projektui nustatoma pagal projekto grandinės dalyvių skaičių (ribojimas netaikomas žemės ūkio kooperatyvams): parama projektui negali viršyti 150 000 Eur be PVM;
parama projektui negali viršyti 250 000 Eur be PVM, jei projekte numatytos investicijos, susijusios su žemės ūkio ir maisto produktų tiekimu į realizavimo vietas, (viešąsias paslaugas teikiančioms įstaigoms ar įmonėms);
projektui, kai numatytos investicijos regioninio lygmens logistikos centrui kurti ir (arba) naudoti esamos logistikos infrastruktūrą ilgalaikės nuomos, panaudos ar paslaugų sutarčių pagrindu, paramos suma negali viršyti:
700 000 Eur be PVM, naudojant esamos logistikos infrastruktūrą ilgalaikės nuomos, panaudos ar paslaugų sutarčių pagrindu
1 500 000 Eur be PVM, vykdant statinio (-ių) statybą, statinio (-ių) rekonstravimą, statinio (-ių) kapitalinį remontą
100 proc. paramos intensyvumas taikomas tinkamoms projekto einamosioms bendradarbiavimo ir einamosioms projekto įgyvendinimo išlaidoms, skatinamosios veiklos, susijusios su trumposios tiekimo grandinės plėtra, ir bendrosioms išlaidoms.
Strateginio plano parama pagal jau veikiančius KPP modelius
Trumpoms tiekimo grandinėms didelė reikšmė teikiama ir Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 metų strateginiame plane (SP). Tikimasi, kad trumpų tiekimo grandinių plėtra bus dar aktyvesnė, juolab kad tai siejasi su viena Žaliojo kurso sudėtinių dalių – strategija „Nuo lauko iki stalo“.
2023–2027 m. tam skirta 10 mln. Eur. Vidutinė paramos suma projektui bus diferencijuojama pagal projekto tikslus ir apimtis, laikantis KPP laikotarpio patirties ir nustatytos 3 lygių paramos teikimo dydžių.
Paramos intensyvumas – nuo 20 iki 60 proc. verslo plano įgyvendinimo išlaidoms, 100 proc. – bendrosioms projekto einamosioms bendradarbiavimo ir kitoms išlaidoms.
Paramos galės prašyti ūkininkai, užsiimantys žemės ūkio ir (ar) maisto produktų gamybos, ir (ar) perdirbimo veikla; juridiniai asmenys, užsiimantys žemės ūkio ir (ar) maisto produktų gamybos, perdirbimo, rinkodaros, ir (ar) maisto produktų realizavimo veikla.
Išlieka svarbi sąlyga, kad parama bus skiriama projektams, kuriuose dalyvauja ne mažiau kaip du subjektai, užsiimantys žemės ūkio, maisto produktų gamyba, perdirbimu, rinkodara, maisto produktų realizavimo (prekybos jais) veikla.
