Transporto sektoriaus atstovai jau nebe pirmus metus garsiai kalba apie būtinybę panaikinti darbuotojų iš trečiųjų šalių įdarbinimo kvotų sistemą, kadangi kvotos kasmet baigiasi dar nesulaukus metų pabaigos.
Joms pasibaigus, aspunkinamos galimybės įdarbinti Lietuvoje itin trūkstamus tarptautinę kvalifikaciją turinčius profesionalius krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojus.
Šiuo atveju labai blogai yra tai, kad vis dar per mažai dėmesio kreipiama į esmines priežastis, kodėl kvotos taip greitai ištirpsta.
O jos labai sparčiai tirpsta dėl vežėjų tarpe vadinamosios „pašto dėžučių“ problemos. Problema labai aiški – laikinojo įdarbinimo įmonės, neturinčios nei licencijos, nei vilkikų, pagal kvotas kviečiasi vairuotojus iš trečiųjų šalių, o šiems gavus leidimus dirbti, juos „pernuomoja“ lyg kokius daiktus užsienio vežėjams.
Nereikia net būti stipriai įsigilinusiam į transporto sektoriaus aktualijas, norint suprasti, jog itin nesąžininga išnaudoti darbuotojų iš trečiųjų šalių įdarbinimui Lietuvoje skirtas kvotas tam, kad vilkikų vairuotojai vėliau vairuotų ne Lietuvos transporto įmonių vilkikus, o užsienio.
Kodėl turime garsiai kalbėti apie teisinio reguliavimo korekcijos būtinybę?
Teisinio reguliavimo korekcijos būtų pats geriausias būdas užkirsti kelią vilkikų vairuotojų nuomos užsienio šalių įmonėms problemai. Tuo pačiu bent minimaliai pristabdytų labai greitą kvotų darbuotojams iš trečiųjų šalių tirpimą.
Kodėl? Nes šiuo metu išsivysčiusi tokia situacija, jog laikinojo įdarbinimo įmonės, nuomodamos trečiųjų šalių vairuotojus užsienio šalių įmonėms, smarkiai kenkia šalies transporto sektoriui, tačiau teisiškai nieko nepažeidžia.
Galimybės laikinojo įdarbinimo įmonėms itin laisvai nuomoti teisę Lietuvoje dirbti gavusius vilkikų vairuotojus iš trečiųjų šalių atsivėrė maždaug prieš metus.
Kada tai nutiko? Kai nepasitarus su institucijomis, kurios kontroliuoja licencijuojamą kelių transporto ir keleivių vežimo veiklą, iš užsieniečių teisinės padėties įstatymo buvo išbrauta nuostata, kad „trečiųjų šalių piliečiams draudžiama dirbti pagal laikinojo įdarbinimo sutartį“.
Suprantama, nuostata koreguota, kad naudos iš to gautų kituose sektoriuose, pavyzdžiui statybų, veikiančios įmonės, kurioms važiuojant į užsienį vykdyti užsakymus anksčiau buvo negalima išsivežti ten dirbti trečiųjų šalių darbuotojų.
Kaip bebūtų, nuostatą į užsieniečių teisinės padėties įstatymą būtina sugrąžinti.
Tačiau, kad ji būtų naudinga transporto sektoriui, bet nepakenktų kitiems, ji turėtų skambėti taip: „trečiųjų šalių piliečiai gali dirbti pagal laikinojo įdarbinimo sutartį, išskyrus tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojus ir tarptautinio keleivių vežimo transporto priemonės vairuotojus licencijuotoje kelių transporto ir keleivių vežimo veikloje“.
Šios teisinio reguliavimo korekcijos transporto sektoriui yra būtinos, nes kol nebus imtasi veiksmų, nemažai transporto sektoriaus įmonių ir toliau patirs visai nepelnytus tūkstančiais ar net milijonais eurų siekiančius nuostolius bei nesumokės milijoninių mokesčių į valstybės biudžetą.
Juk licencijuotoms ir veiklą vykdančioms kelių transporto įmonėms prarandant potencialius darbuotojus, kurių ir taip nuolatos trūksta, darosi vis sunkiau konkuruoti. Ypač su kitomis šalimis, kur įdarbinti vairuotoją yra žymiai paprasčiau.
Be to, ar situacija gali atrodyti normali, kai kvotas naudojančios laikinojo įdarbinimo įmonės ir licencijuotos transporto įmonės veikia visai skirtingomis sąlygomis?
Juk priešingai nei licencijuotų transporto įmonių, laikinojo įdarbinimo įmonių niekas detaliau netikrina, pavyzdžiui, ar laikomasi ES norminių aktų, reglamentuojančių krovinių bei keleivių vežimo veiklą, ar turimas pakankamas finansinis pajėgumas, ar turima transporto priemonių.
O kai laikinojo įdarbinimo įmonėse transporto priemonių nėra, tai niekas netikrina ir vairuotojų darbo laikų, kaip ir kada jie dirba, ar turi viršvalandžių ir t.t. Tai reiškia, kad ir patys vairuotojai, susidūrę su problemomis, pavyzdžiui, nesumokamu atlyginimu, niekada negalėtų įrodyti, kaip ir kiek jiems teko dirbti.