1912 metų balandį ledkalnis neleido pasiekti Titanikui Amerikos krantų. 2012 metais gyvenimas skolon, politinės valios ir finansinės drausmės trūkumas gali paskandinti ne tik eurą, bet ir gražią, tačiau sunkiai pasiekiamą klestinčios vieningos Europos viziją.
Po vieną neskęs
Europoje skęstančiųjų gelbėjimas nėra jų pačių reikalas. Na, bent jau kai kalbama apie valstybes, kurių bankrotas suduotų didelį smūgį kitoms Europos ekonomikoms.
Europos politikos centro vadovas Hansas Martenas teigia esąs įsitikinęs, kad su problemomis susiduriančios Europos šalys vienos kapstytis nebus paliktos. Visų pirma dėl to, kad ekonomikos Europoje yra atviros ir todėl šalių finansinės problemos yra artimos ir kitų šalių rinkoms. Be to, jei likimo valiai būtų palikta kuri skolų krizės krečiama valstybė, euras, o ir visa Europos Sąjunga, pakibtų ant bedugnės krašto.
„Jei esi populistas ir eini žvejoti, ieškai tokių žuvų, kurios nemato šviesos tunelio gale“, – juokavo H.Martenas pabrėždamas, kad Vokietija ir kitos šalys tikrai neleis Graikijai bankrutuoti. Kas atsitiktų, jei pagalbos prireiktų Italijai, H.Martenas teigė neturįs supratimo, nes Italija yra tiesiog per didelė ir jai išgelbėti neužtektų resursų, todėl jokio aiškaus plano pasaulio galingieji neturi.
Mes esame toje pačioje valtyje, – pabrėžė Hansas Martenas.
„Mes esame toje pačioje valtyje“, – pabrėžė Europos politikos centro vadovas. Vadinasi, jei skęsime, tai tik drauge.
Vienas Europos Komisijos šaltinis žurnalistams sakė, kad prasiskolinusios šalys bus gelbėjamos ne vien dėl ekonominių priežasčių: „Čia taip pat dar kalbame apie etinę ir moralinę dimensiją.“
Tartis nėra kada
Euro krizei pažaboti vaistų reikia tuojau pat. Tačiau Europa vis dar panėši į smėlio dėžę, kur kiekvienas nori pasirodyti, kur vienas patempia lūpą, o kitas demonstruoja savo neva principus. Puikus pavyzdys čia yra dabar jau buvęs Graikijos premjeras Georgas Papandrėjas, sumąstęs atsiklausti žmonių nuomonės, ar jie pritaria tarptautinių skolintojų siūlomam gelbėjimo planui. Nors čia pat jis nuomonę pakeitė, tiek rinkas, tiek politikus žinia spėjo sukrėsti.
Tačiau klausti visų, ką mano, pritaria ar nepritaria Graikijos gelbėjimo ar kitiems neatidėliotiniems planams, nebėra kada. Sprendimų reikia jau dabar. Todėl vis dažniau žiniasklaidoje kalbama apie Markozy – Vokietijos kanclerę Angelą Merkel ir Prancūzijos prezidentą Nicolas Sarkozy – kaip galimą lyderį, kuris turi pasakyti, kaip toliau tvarkysis Europa. Mat 17 euro zonos narių, ar net 27 Europos Sąjungos narių, pritarimo vienam ar kitam žingsniui laukti nėra kada.
Į dabartinę krizę euro zonos nares atvedė finansinės drausmės trūkumas. Ne tik kad pietinės valstybės nesilaikė fiskalinės drausmės, bet biudžeto deficito ir kitų reikalavimų nepaisė ir dabar Markozy vadovaujamos šalys.
Todėl kartais vis pasigirsta kalbų apie Jungtines Europos Valstijas, kuriose reikalavimai dėl vieno ar kito biudžeto rodiklio jau būtų ne sąlyginiai, bet prievolė.
Ekonomistai kalba ir apie kitą kraštutinumą – euro zonos, taigi greičiausiai ir Europos Sąjungos, iširimą. Taigi toliau Europa gali pasukti arba tolesnės globalizacijos, arba nacionalizmo keliu. Ir nors viltis, kad euro zona išsikuops, rusena, jau dabar aišku, kad siekiant išvengti tokių krizių ateityje, Europos valdžia imsis veiksmų, kurie iš dalies leistų kištis į valstybių ekonomiką.
Kartais vis pasigirsta kalbų apie Jungtines Europos Valstijas, kuriose reikalavimai dėl vieno ar kito biudžeto rodiklio jau būtų ne sąlyginiai, bet prievolė.
Vieną stiprių signalų, kad Europos Sąjungos laivas keičia kursą, pasaulis išgirdo savaitės pradžioje. Europos Komisaras Olli Rehnas įspėjo penkias valstybes, kad už didesnį nei sutarta biudžeto deficitą ir skolą joms gresia baudos. Lenkijai, Kiprui, Belgijai, Vengrijai ir Maltai jis parašė oficialius laiškus, sakančius, kad jei šalys nesusitvarkys savo viešųjų finansų, joms grės baudos.
Būtinos reformos
Hansas Martenas šiuo metu Europą purtančią skolų krizę vadina menka problema. Žaisti su krize laiko esą nėra, nes reikia spręsti žymiai didesnę – demografijos – problemą.
Jis žurnalistams pateikė statistiką, kuri pranašauja, kad iki 2060 metų Europoje labai smarkiai sumažės dirbančiųjų skaičius. Vien, pavyzdžiui, Bulgarijoje darbingo amžiaus žmonių sumažės perpus, Vokietijoje – beveik 11 mln., Lenkijoje – 7 mln. ir t.t.
Todėl Europa, Hanso Marteno teigimu, nori nenori turės grįžti į XIX a., kai buvo įvesta pensijų sistema. Tuomet žmonės į pensiją išeidavo vėliau, dirbavo beveik visą savo gyvenimą, o dabar esą Europoje vidutiniškai žmonės išdirba tik apie pusę savo gyvenimo amžiaus.
 |
„Mums reikia atsargų ateičiai. Dabar į pensiją pradeda išeiti vadinamoji kūdikių bumo karta, gimusi po Antrojo pasaulinio karo žmones užplūdus euforijai. Šios kartos jau nebus kam išlaikyti. Todėl būtina, kad ekonomika augtų ir laiko žaisti su krize tikrai neturime“, – žurnalistams sakė H.Martenas.
Būtina ne tik reformuoti socialinės apsaugos sistemą, bet ir didinti darbuotojų produktyvumą. Europa susiduria su didelėmis viešojo sektoriaus problemomis. Valstybinės įmonės esą vos uždirba pakankamai pinigų savo išlaidos padengti, o jokios pridėtinės vertės beveik nesukuria.
Daugeliui valstybių teks peržiūrėti ir imigracijos politiką. Šiuo metu daugiausiai žmonių gimsta Viduržemio jūros regione, todėl Europai, jei žemyno neužplūs nauja euforijos banga ir žmonės vaikus gimdys vangiai, reikės įsileisti vis daugiau darbo jėgos iš Afrikos, Azijos.
