Jie nori greičiau suteikti paramą į finansinę krizę patekusiam PSA, kuriam priklauso „Peugeot“ ir „Citroën” prekiniai ženklai, tačiau Prancūzijos vyriausybė siekia sutrukdyti uždaryti „Peugeot“ gamyklą One su Bua mieste, kur dirba 8000 žmonių.
Tačiau jei politikams pasiseks, viskas bus tik dar blogiau. Galbūt per trumpą laiką jie ir sugebės Prancūzijoje išsaugoti kelis tūkstančius darbo vietų, tačiau tokiu būdu jie tik pastatys kompanijos ateitį į dar didesnį pavojų.
Staigiai kritus pardavimams, „Peugeot“ gamyklos, veikiančios nuo 1890 metų, nebegali dirbti visu pajėgumu. PSA koncernas dėl to kas mėnesį praranda po 140 mln. eurų.
3000 „Peugeot“ kompanijos darbuotojų One su Bua gamykloje laikinai nutraukė darbą liepos 26 dieną 22 val. 30 min. Kaip ir kiekvienais metais, prasidėjus vasaros atostogoms, gamykla buvo uždaryta penkioms savaitėms.
Tačiau šį kartą viskas buvo truputėlį kitaip. Kasmetė atostogų pradžia šįmet turėjo nemalonų prieskonį. Darbininkai sužinojo, kad 2014 metais planuojama gamyklą uždaryti.
Prezidentas F.Hollande‘as reagavo nedelsiant, sakydamas, kad PSA koncerno darbuotojų sumažinimo planai yra nepriimtini ir turėtų būti persvarstyti. Ministras A.Montebourg‘as pareiškė, kad jis nepasitikėjo kompanijos valdytojais ir spėliojo, kad automobilių kompanija tik apsimeta nepajėgi. Jo nuomone, tikroji problema yra kompanijos strategija ir pagrindinio akcininko, „Peugeot“ šeimos, elgesys, kuriai priklauso daugiau nei ketvirtadalis akcijų ir kuri praėjusiais metais gavo daug dividendų.
Prancūzijos vyriausybė elgiasi taip, tarsi „Peugeot“ būtų valstybinė įmonė.
Iškviesti pas ministrą, generalinis direktorius Philippe‘as Varinas ir „PSA Peugeot – Citroën” priežiūros valdybos pirmininkas Thierry Peugeot turėjo išklausyti A.Montebourg‘o paskaitą apie patriotizmą. Pramonės ministras tauškė, kad „Peugeot“ priklauso ne tik akcininkams, bet ir „Prancūzijos istorijai, teritorijai bei nacionalinei sąmonei“.
Prancūzijos valstybei priklauso antro pagal dydį šalies automobilių gamintojo „Renault“ akcijos, tačiau tik ne „Peugeot“. Nepaisant to, vyriausybė elgiasi taip, tarsi „Peugeot“ būtų valstybinė įmonė.
Šis pavyzdys iliustruoja, kaip Prancūzijos politikai kišasi į didelių korporacijų valdymą.
Vyriausybei kova dėl One su Bua gamyklos nėra tik vieno fabriko klausimas. Kyla grėsmė pasitikėjimui prezidentu, ypač po to, kai rinkimų kampanijos metu jis pažadėjo Prancūzijos pramonei padėti vėl atsistoti ant kojų. Pastarasis atvejis dar labiau pabrėžia nepavydėtiną Prancūzijos pramonės padėtį.
Prancūzija vis dar yra viena stipriausių pasaulio išsivysčiusių šalių. Automobilių gamintojai „Peugeot“ ir „Renault“, farmacinė bendrovė „Sanofi“, traukinių ir elektros gamintojas „Alstom“ bei gynybos „Thale“ sudaro Prancūzijos pramonės pagrindą, kuris silpsta jau ne vienerius metus. Prancūzija prarado tarptautinį konkurencingumą.
F.Hollande‘o pirmtakas, prezidentas Nicolasas Sarkozy teigė, kad Prancūzija nebebus didi tauta, jei nebekonstruos traukinių, lėktuvų, automobilių ir laivų.
Tačiau N.Sarkozy negalėjo sustabdyti gamyklų griuvimo. Automobilių pramonėje darbo vietų skaičius nuo 1980 iki 2010 metų sumažėjo daugiau nei per pusę. Tai nebuvo neišvengiama, kaip matyti iš padėties kaimyninėje Vokietijoje, kurioje VW, „Daimler“, BMW ir kitos kompanijos dabar suteikia darbo daugiau žmonių negu prieš tris dešimtmečius.
Prancūzijos pramonės žlugimo priežasčių paieška nuvedė prie vyriausybės durų. Daugiau nebesižavima „Peugeot“ ir „Citroën” prekiniais ženklais. „Citroën DS” automobiliai garsėjo hidropneumatine pakaba. „Citroën 2 CV“ automobilis Vokietijoje buvo vadinamas „Antimi“ ir tapo beveik toks pat populiarus kaip „VW Beetle“. Dabar iš to liko tik seni prisiminimai.
„Peugeot“ nuosmukio priežastis – įmonė nepasinaudojo globalizacijos teikiamomis galimybėmis. Daugiau nei pusę automobilių „Peugeot“ ir „Citroën” parduoda Europoje, kurios rinka traukiasi.
Dabartinė „Peugeot“ vadovybė nesugebėjo spėti su rinkos tendencijomis. Be visureigių automobilių, „Peugeot“ gali nesitikėti didelių pardavimų. Vietoj to kompanija daug investavo į hibridinių modelių su dyzeliniais ir elektriniais varikliais kūrimą, tačiau jų pardavimai maži dėl per didelės jų kainos.
Kita „Peugeot“ nuosmukio priežastis – šis automobilių gamintojas nepasinaudojo globalizacijos teikiamomis galimybėmis. Daugiau nei pusę automobilių „Peugeot“ ir „Citroën” parduoda Europoje, kurios rinka traukiasi. Kartu traukiasi ir PSA koncernas.
Kita vertus, „Volkswagen“ automobilių gamintojas anksti pradėjo prekiauti su Kinija ir Šiaurės Amerika, todėl dabar gauna didelį pelną. Europoje „VW“ parduoda tik maždaug trečdalį savo automobilių.
Tai, kad „Peugeot“ taip stipriai priklauso nuo Europos, yra Prancūzijos pramonės politikos pasekmė. Paryžiuje yra daug bendrovių, o vyriausybė, ar ji būtų dešiniųjų ar socialistų, yra linkusi jas subsiduoti. Todėl ir tikimasi, kad Prancūzijos kompanijos liks ištikimos šalies rinkai.
2009 metais N.Sarkozy suteikė 3 mlrd. eurų paskolą už itin mažas palūkanas „Peugeot“ ir „Renault“. Abi kompanijos prižadėjo penkerius metus neuždaryti gamyklų ar neperkelti gamybos į užsienį.
„Renault“ užsitraukė prezidento nemalonę, kai 2010 metais automobilių „Renault Clio“ gamybą nusprendė perkelti į Turkiją. Vėliau „Renault“ šiuos planus teko atšaukti.
„Peugeot“ gamyklos Čekijoje statybos taip pat nepatiko N.Sarkozy. Tačiau statyti tokią gamyklą Indijoje ir pardavinėti automobilius indams prezidentui pasirodė tinkama: „Tačiau statyti gamyklą Čekijoje ir pardavinėti automobilius Prancūzijoje nėra tinkama“.
„Peugeot“ dar labiau silpnino Prancūzijos profesinės sąjungos, kurios su vyriausybės parama reikalavo didinti algas. Nuo 2000 iki 2010 metų Prancūzijos automobilių gamintojos vietinės sąnaudos padidėjo 8 proc., o Vokietijoje – tik 1,6 procento.
Ironiška, kad gamybos Prancūzijoje ir atlyginimų didinimo aukomis tapo tie, kuriuos labiausiai turėjo ginti vyriausybė ir profesinių sąjungų vadovai – automobilių kompanijų darbininkai.
Kadangi „Peugeot“, kitaip nei Vokietijos konkurentai „Audi“, BMW, „Mercedes-Benz“, negamina prabangių automobilių, didėjant sąnaudoms, Prancūzija negalėjo didinti kainų. Iš pradžių tai reiškė mažėjantį pelną, o dabar Prancūzijos automobilių gamintojai patiria tikrus didelius nuostolius.
Ironiška, kad gamybos Prancūzijoje ir atlyginimų didinimo aukomis tapo tie, kuriuos labiausiai turėjo ginti vyriausybė ir profesinių sąjungų vadovai – automobilių kompanijų darbininkai.
One su Bua gamyklos darbininkai – kompanijos nuosmukio liudininkai. Kažkada ši gamykla buvo viena moderniausių, joje kasmet buvo pagaminama daugiau negu 400 000 automobilių. Dabar kiekvienais metais pagaminama mažiau negu 140 000 transporto priemonių.
Vargu, ar gali būti pelninga automobilių gamykla, kuri pagamina tiek mažai automobilių. Jeigu prezidentas F.Hollande‘as ir profsąjungos neleis užsidaryti gamykloms, jie tik paspartins kompanijos žlugimą.
„Peugeot“ atvejis rodo, kad Prancūzijos pramonės politikai atėjo metas keistis.
„Mes kovosime iki mirties už mūsų pramonę“, – pučiasi pramonės ministras A.Montebourg‘as. Mirtis ateina.
