Bent jau oficialiai viskas eina pagal planą. Rugsėjo mėnesį valdininkai iš „troikos“ (Europos komisijos, Europos centrinio banko ir Tarptautinio valiutos fondo) planuoja keliauti į Atėnus patikrinti, kokią pažangą padarė Graikija nuo to meto, kai ji pradėjo laikytis išlaidų mažinimo programos. Tada, pagal planą, jie galės skirti papildomus milijardus Graikijai iš antrojo finansinės pagalbos paketo, dėl kurio euro zonos šalys ir tarptautinės valiutos fondas susitarė dar vasarį, rašo savo komentare apžvalgininkas Stefanas Kaiseris (spiegel.de).
Iš tikrųjų, tai mažai tikėtina, kad visi žadėti 130 mlrd. eurų finansinės pagalbos pakete bus apmokėti. Dar mažiau tikėtina, kad tie pinigai padėtų išgelbėti Graikiją nuo bankroto.
Vasarį dar buvo manoma, kad Graikijos ekonomikos augimas šiais metais smuks 4,5 proc., tačiau iš tiesų smukimas gali siekti 7 procentus. Tai reikštų dar mažiau pajamų iš mokesčių ir dar daugiau socialinių išmokų. Tapo beveik nebesvarbu, kad Graikijos vyriausybė, kaip tikimąsi, paprašys sutartą taupymo planą pratęsti dar dvejus metus iki 2016 metų.
Vienas dalykas yra aiškus. Be to, kad Graikija norės daugiau laiko, jai reikės ir daugiau pinigų. Tačiau iki šiol Graikiją finansavusios euro zonos šalys ir TVF daugiau nebenori ir net nebegali suteikti finansinės pagalbos.
Politiniu požiūriu tai yra visiškai suprantama. Galime tik įsivaizduoti, kokios kritikos sulauktų Vokietijos kanclerė Angela Merkel, jeigu Bundestagui ji būtų pateikusi trečiąjį pagalbos paketą Graikijai. Turbūt jos pačios krikščionių demokratų ir laisvųjų demokratų koalicijos nariai išvytų kanclerę iš parlamento pastato.
Tiesą sakant, A.Merkel gali kaltinti tik pati save, kad įstrigo šioje bėdoje. Ji buvo per daug tvirtai įsitikinusi, kad pietų Europos problemos gali būti išspręstos tvirčiau susiveržus diržus ir, kad graikams tiesiog pritrūks valios daryti tai, kas būtina. Vargu, ar ji gali dabar kitaip interpretuoti krizę.
Nors Graikijos bankroto padariniai gali būti nenuspėjami, atrodo, tai – vienintelė išeitis iš šios bjaurios situacijos.
Jeigu A.Merkel ir jos sąjungininkai kada nors turėjo tikslą išgelbėti Graikiją nuo bankroto, tai jiems nepavyko. Drastiškos taupymo priemonės tik pagilino ekonomikos krizę ir įklampino Graikiją į dar didesnes skolas. Nepaisant to, kreditoriai reikalavo, kad planas būtų vykdomas, nors jau seniai buvo aišku, kad prie gero tai neprives.
Atrodo, kad kritinė riba jau pasiekta. Nei euro zonos šalys, nei Tarptautinis valiutos fondas nebegali teikti Graikijai pagalbos, nepraradę pasitikėjimo. Atsižvelgiant į šią aplinkybę, Graikijai liko tik vienas kelias – bankrutuoti.
Europos politikai vengė šio žingsnio. Tikriausiai ir dėl to, kad naujas nuolatinis krizės fondas, Europos stabilumo mechanizmas, turintis sušvelninti ekonominį Graikijos bankroto poveikį, dar tik turi įsigalioti.
Vietoj to, jie bandė laimėti laiko laikinais susitarimais, pagal kuriuos Graikijos vyriausybė turėtų skolintis iš finansiškai silpnų Graikijos bankų. Taip bankai gautų vyriausybės obligacijų, kurias jie galėtų pateikti gauti naujoms paskoloms iš Graikijos centrinio banko. Tokiu būdu Graikijos centrinis bankas finansuotų Graikijos valstybę, tačiau tai labai laikina.
Galų gale, visos euro zonos šalys vis tiek prisidėtų prie šių įsipareigojimų vykdymo.
Šiuo metu Graikijos bankrotas būtų pakankamai brangus. Apskaičiuota, kad vien Vokietijai tai kainuotų net 80 mlrd. eurų. Kad ši suma daugiau nebeaugtų, reikia imtis teisingų priemonių.
Nors Graikijos bankroto padariniai gali būti nenuspėjami, atrodo, tai – vienintelė išeitis iš šios bjaurios situacijos. Graikija išsivaduotų iš skolų ir turėtų galimybę pradėti viską iš naujo, nesvarbu, ar kaip viena iš euro zonos valstybių, ar ne. Kreditoriams Berlyne ir Briuselyje taip pat nebereikėtų bandyti išvengti krizės grėsmių ir kurti naujų gelbėjimo planų.
