„A noi Schettino, a voi Auschwitz“. Taip neseniai parašė italų dienraštis „Il Giornale“: „Mes turime Schettino, jūs turite Aušvicą“, atsakydamas į nė kiek ne subtilesnę vokiečių „Spiegel“ kritiką bailiojo „Costa Concordia“ kapitono adresu. Jį vokiečių leidinys pavadino „tipišku italu“. „Il Giornale“ atkirčio pagrindinė mintis maždaug tokia: „Vokiečiai, geriau prikąskite liežuvius – jūs atsakingi už holokaustą!“
Galima būtų sakyti, kad „Il Giornale“ yra Silvio Berlusconi žiniasklaidos imperijos laikraštis. Taip pat galima guostis, kad vokiečiams nuolat kas nors mesteli vieną kitą palyginimą su naciais. Tačiau šiuo metu tokie palyginimai girdisi visoje Europoje. Graikijoje tokias kalbas girdime kasdien, dažnai suformuluotas dar tulžingesniu tonu.
„Il Giornale“ atkirčio pagrindinė mintis maždaug tokia: „Vokiečiai, geriau prikąskite liežuvius – jūs atsakingi už holokaustą!“
Susitikime su skaitytojais Portugalijoje Rytų Vokietijos rašytojas Igno Schulze netgi sulaukė klausimo, ar vokiečiai ketina euru paimti tai, ko nesugebėjo paimti tankais. Iš graikų panašios replikos girdisi kasdien, paprastai netgi daug dramatiškesnės.
Vokietijos taupymo politika lyginama su kanclerio Heinricho Brüningo, kurį poste pakeitė Adolfas Hitleris, politika. Nuolat minimas vokiečių „specialusis kelias“, kai tik Angela Merkel vyriausybė nespėja prispausdinti tiek pinigų, kiek kiti reikalauja. Kur istoriškai baigiasi tas dažnai cituojamas „specialusis kelias“? Žinoma, Aušvice.
Nereikia ilgai galvoti, kad įmintum mįslę, kodėl taip dažnai ir lengvai švaistomasi palyginimais su naciais. Nes pirmą kartą nuo 1945-ųjų Vokietija vėl atgavo jėgas – ne todėl, kad to siekė, bet todėl, kad Europos skolų krizė ją paliko ekonomiškai stipriausia ir politiškai įtakingiausia žemyno valstybe. Vokietijos interesai dabar tampriai susiję su kitų valstybių reikalais.
Pamažu Vokietija ima vaidinti tokį vaidmenį Europoje, kokį jau seniai pasaulyje vaidina JAV: valstybės, kuri naudojasi ir kartais piktnaudžiauja savo galia, kuri dėl visko kaltinama, kuri privalo visus gelbėti ir susitaikyti su įžeidinėjimais dėl to, kad tai daro.
Vis dėlto amerikiečių niekada nebuvo galima apkaltinti dėl šešių milijonų žydų nužudymo. O kai kalba pakrypsta apie vokiečius, iš žmogiškų pozicijų suprantamas ir neretai pagrįstas burnojimas prieš galingiausią valstybę pernelyg dažnai įgauna nederamą toną.
Kaip mes, vokiečiai, turėtume į tai reaguoti? I.Schulze, kaip jis pats savikritiškai prisipažįsta, supyko ir įsižeidė. Vien dėl to jo reakcija nebuvo teisinga, nes būtent tokios ir siekė publika. Antra, neabejotinai klaida būtų atsakyti su vokiška arogancija – taip, kaip Krikščionių demokratų sąjungos lyderis Bundestage Volkeris Kauderis, pareiškęs, kad „Europa kalba vokiškai“. Trūko tik pridurti žodelį „vėl“.
Trečia, neturėtume leistis bauginami palyginimais su naciais. „Specialaus kelio“ arba Vokietijos išskirtinumo paminėjimas neturėtų versti Vokietijos vyriausybės arba nusileisti, arba kaip tik užsispirti ir siekti savo – ypač žinant, kaip dažnai Aušvicas tampa moraliniu svertu politiniuose konfliktuose. Tad draugiškas abejingumas spaudimui, kartais nepagiežingas atkirtis – išmintingiausias atsakas. O tada galima grįžti prie rimtų klausimų, tokių kaip pinigai ar karinė intervencija.
Istorinis Vokietijos paradoksas
Ką reikėtų daryti dabar? Paprašyti kaimynų nustoti drabstytis nacistiniu purvu – „Labai prašytume mus, vokiečius, įžeidinėti visaip, išskyrus taip“?
Naujasis Vokietijos vaidmuo dar kurį laiką provokuos palyginimus su naciais. Teks su jais – pelnytais ar ne – vokiečiams susitaikyti. Vis dėlto net ir tokiame stoicizme slypi rimta problema, susijusi su istoriniu Vokietijos paradoksu. Jo esmė, kad Vokietijos istorija nepasikartos tik tokiu atveju, jei patys vokiečiai nebus visiškai tikri, kad ji nepasikartos.
Ką reikėtų daryti dabar? Paprašyti kaimynų nustoti drabstytis nacistiniu purvu – „Labai prašytume mus, vokiečius, įžeidinėti visais įsivaizduojamais būdais, išskyrus šituo“? Taip, galima. Kartu vokiečiai galėtų prisipažinti, kad jie beviltiškai nori būti mylimi – daug labiau nei prancūzai ar britai, kurie ir taip nepaprastai save myli. Vis dėlto vokiečiai negali vien iš meilės poreikio neigti savęs – jau vien todėl, kad kiti mus dėl to niekins dar labiau.
Galiausiai, tam tikrą abejingumą užsieniečių nuomonei apie mus turi papildyti nepaprastas istorinis jautrumas tam, kas vyksta Vokietijos viduje. Antisemitizmas, neonacių teroras, istorinis užmaršumas, arogancijos protrūkiai – visa tai yra labai realūs pavojai ir pagundos. Vokiečiai dabar turi būti labai narsūs – ir labai jautrūs.
