Lygiai prieš dvidešimt metų, 1992-ųjų vasario 7 dieną, pasirašyta Mastrichto sutartis suteikė dideles galias Europos Komisijai ir jos tarnautojams. Praėjus dviem dešimtmečiams, ekonomikos iškėlimas virš politikos ir krizė sugriovė jų svajones ir pavertė atpirkimo ožiais, mano šveicarų dienraštis „Le Temps“.
Per vienerius metus Schumano žiedas – kelias prie Europos Sąjungos institucijų Briuselyje – virto slegiančiu urbanistiniu peizažu. Pramoninio parko kokiame nors įtempto siužeto kriminaliniame trileryje vertas dekoras su kranais, cemento maišyklėmis ir pastoliais užgožė administracinį ir politinį Europos epicentrą.
Praėjus dviem dešimtmečiams, ekonomikos iškėlimas virš politikos ir krizė sugriovė valdininkų svajones ir pavertė atpirkimo ožiais
Statybos, numatytos pabaigti iki 2014 metų, bet jau dabar atsiliekančios nuo tvarkaraščio, yra žiaurus Europos biurokratų galios nuosmukio simbolis šioje Briuselio dalyje, kurioje pagerbiami Europos Sąjungos „tėvai įkūrėjai“ Robert'as Schumanas, Jeanas Monnet, Alcide'as de Gasperi ir kiek mažiau žinomos figūros kaip Emile'is Noëlis (EK generalinis sekretorius 1967-1987). Tarp šių ES šviesulių ypač dažnai kartojamas Jacques'o Delors'o vardas. Jis buvo ES vykdomosios šakos prezidentas nuo 1985 iki 1995 metų. 1992-ųjų vasario 7 dieną buvęs Prancūzijos vyriausybės ministras, remiamas H.Kohlio-F.Mitterand'o dueto, Mastrichte pasirašė pinigų sąjungos sutartį.
J.Delors'as, kuris prisimenamas kaip valstybių vadovams nenusileidęs lyderis, tuo metu žavėjo žiniasklaidą ir puikiai įkūnijo visą ES. Jis vis dar su mumis, net ir po dvidešimties metų. Vasario 7-ąją jis grįžo į Briuselį paminėti Mastrichto sutarties jubiliejaus. Tačiau Europos biurokratija jau nebeturi tų laikų ugnelės. Po 1992-ųjų įvykę pasikeitimai – plėtra, iki 2007-ųjų papildžiusi sąjungą 15 naujų narių, prancūzų ir olandų „ne“ Europos konstitucijai 2005-aisiais, pastangos pasirašyti Lisabonos sutartį ir, galiausiai, euro krizė – gerokai apmaldė entuziazmą.
ES plečiantis, per trylika Berlaymont'o pastato – Komisijos būstinės, kur dirba 27 komisarai ir jų komandos – aukštų pasklido abejonės. „Išaugę nuo 15 iki 27 šalių, turėjome priimti 15 tūkst. naujų tarnautojų, kurių dauguma atvyko iš naujųjų narių. Galite įsivaizduoti, koks tai buvo šokas“, – prisimena vienas buvusio britų leiboristų lyderio, eurokomisaro Neilo Kinnocko komandoje dirbęs tarnautojas.
Prancūzų dienraščio „Libération“ korespondentas iš Briuselyje Jeanas Quatremeras tvirtina, kad „lūžis“ įvyko dar anksčiau – 1999-ųjų kovą, kai masiškai atsistatydino Jacques'o Santero komisija, kurią krėtė su komisare iš Prancūzijos Édith Cresson susiję skandalai.
Skolų krizė, destabilizavusi eurą, smogė į pačią ES administracijos, kurios solidarumas kaip šarvai saugojo ją nuo kritikos, širdį.
Per pirmąjį XXI a. dešimtmetį skaidrumo reikalavimas supančiojo Komisiją. Norma tapo nepaprastai konkurencingi priėmimo egzaminai, kurių medžiaga buvo enciklopedijos ilgumo. Karjerizmas tapo nauja religija Briuselyje. Daugumos kalba tapo anglų, išstūmusi prancūzų. Į sistemą įsiskverbė lobistai, o pakilia ES misija tapo europinių normų eksportas. Vieninga rinka ir konkurencija, išaukštintos iki savitikslių prioritetų, įtvirtino ekonomikos bei finansų viršenybę politikos atžvilgiu.
Valstybių skolų krizė, destabilizavusi eurą, smogė į pačią sąjungos administracijos, kurios solidarumas kaip šarvai saugojo ją nuo bet kokios kritikos, širdį. 40 metų Diana, Europos Vadovų Tarybos padalinio vadovė, patvirtina: „Vieninga valiuta mums suteikė tikslą, bet užmušė mūsų libido“.
Ką tai reiškia? „Euro įvedimas, sutapatinęs ES su valiuta, apleido sąjungos vertybes“, – priduria rašytojas iš Graikijos Petros Markaris, dar vienas Belgijos sostinės žinovas. – Dėmesys finansams užmušė kultūrinės įvairovės supratimą. Mes apleidome svajonę, kuri vienintelė realiai skatino bendruomenę“.
Kas skatina pagiežą? Dosnūs ES tarnautojų atlyginimai – minimali 3500 eurų per mėnesį pradedančiojo alga ir beveik 18 tūkst. eurų atlygis karjerą baigiantiems aukštiems pareigūnamsŠiandien situaciją dar apsunkina krizės sukeltos asmeninės komplikacijos. Diana tapo atpirkimo ožiu savo giminaičiams Atėnuose, norintiems kaip nors išlieti pagiežą Briuselio „įsakinėtojams“.
Kas skatina pagiežą? Dosnūs ES tarnautojų atlyginimai – minimali 3500 eurų per mėnesį pradedančiojo alga ir beveik 18 tūkst. eurų atlygis karjerą baigiantiems aukštiems pareigūnams; labai patrauklūs mokesčių tarifai (grąžinami į ES biudžetą); skandalingi 50 metų pensinio amžiaus pasiūlymai su 8 tūkst. per mėnesį pensija; privilegijuotas Europos mokyklų pasaulis jų vaikams Briuselyje arba Liuksemburge. Visi privilegijuoto elito, atsparaus rinkos audroms, požymiai.
Kas skatina pagiežą? Dosnūs ES tarnautojų atlyginimai – minimali 3500 eurų per mėnesį pradedančiojo alga ir beveik 18 tūkst. eurų karjerą baigiantiems aukštiems pareigūnams
Dabar gaisrą grasina pakurstyti dar vienas uraganas: populizmo ir nacionalizmo iškilimas. Europos Sąjungos tarnautojai – pavydžiai mėsinėjami ir demonizuojami žiniasklaidos – tapo atpirkimo ožiais ir netgi negali tikėtis, kad juos apgins buvę kolegos.
ĮskaudinĮti tarnautojai skundžiasi, kad veidmainystė tapo naujuoju nacionalinių vyriausybių įstatymu. Paryžius baisisi algomis Briuselyje, tačiau tuo pačiu metu nagais ir ragais kovoja, kad Europos Parlamentas kasmet keliautų į Strasbūrą. Liuksemburgas pavydžiai glaudžia Europos Teisingumo Teismą, kuriame atlyginimai yra tiesiog neprilygstami. Valstybės narės pešasi, kad galėtų pas save įkurdinti ES agentūras, kurių skaičius per dvidešimt metų išaugo nuo 2 iki 36.
„Krizė iškėlė esminį mūsų legitimumo klausimą, – pripažįsta vienas aukštas Komisijos pareigūnas. – Nepaisant to, kad kalba keliomis kalbomis, daugelis mūsų kolegų prarado ryšį su tikrove Europoje. Jie nebėra rizikos nevengiantis avangardas, o greičiau nomenklatūra, bijanti prarasti savo privilegijas“.
Ar tai tiesa? Karelas Schwarzenbergas nusišypso. Čekijos diplomatijos vadovas – ir Šveicarijos pilietis – buvo didžiojo Václavo Havelo rėmėjas. Jis pamena buvusio čekų disidento, nuoširdaus idėjų Europos šalininko, pasibaisėjimą, kai šis išvydo begalines pilkų biurų Briuselyje eiles. „Negi manote, kad tai gali būti patraukli administracija, ypač kai nekalba tavo kalba ir sėdi už tūkstančių kilometrų nuo tavo namų?“ – klausė jis.“
Ar Europos biurokratai tapo istorijos audrų aukomis? „Tie, kurie į tarnybą įstojo septintajame dešimtmetyje, tarnavo gražiai jaunai moteriai vardu Europa, – nusišypso griežtas Habsbourgų princas. – Šiandien ši dama išsikvėpusi ir praradusi formą. Kaip ir mes, ji nebėra dvidešimtmetė“.
