Pati Europos Sąjunga yra tarsi burbulas. Anot G.Soroso, pradinėje fazėje ES buvo fantastiška – nereali, tačiau labai patraukli. Ji įkūnijo laisvą visuomenę – savanorišką tautų asociaciją, kuriamą demoktarijos, žmogaus teisių, įstatymo viršenybės principais. Tačiau buvo suvokta, kad tobulybė yra nepasiekiama, ir buvo nubrėžti riboti tikslai bei griežti terminai. Politinė valia buvo mobilizuota tik mažiems žingsneliams pirmyn, puikiai suprantant, kad įgyvendinus juos bus akivaizdus jų nepakankamumas, ir reikės imtis tolesnių veiksmų.
„Procesas maitinosi savo paties sėkme, labai panašiai, kaip ir finansinis burbulas“, – teigia G.Sorosas. Vokietija, anot jo, anksčiau buvo vienas pagrindinių šio proceso ramsčių – jos lyderiai suprato, kad dėl Europos vienybės reikia aukotis. Vykstant deryboms jie buvo pasiryžę duoti šiek tiek daugiau ir gauti šiek tiek mažiau – viskas vardan geresnės Europos.
Vokietija suardė ES vienybę
Pirmąjį žingsnį link Europos Sąjungos irimo žengė ta pati Vokietija po banko „Lehman Brothers“ bankroto, kai pareiškė, kad finansinių institucijų garantijomis turi rūpintis kiekviena valstybė atskirai, o ne Europa bendrai.
Toks Vokietijos kanclerės Angelos Merkel pareiškimas yra lūžis ES, teigia G. Sorosas. Tuomet buvo suvokta, kad Ispanijos, Graikijos, Italijos ir kitų šalių ekonomikos yra rizikingos, nors anksčiau, vieningoje Europoje, apie tai net nebuvo galvojama.
ES turi tris mėnesius išspręsti problemas
Anot G.Soroso, Mastrichto sutarties didžiausias trūkumas buvo žinomas jos kūrėjams – buvo kuriama piniginė sąjunga be politinės sąjungos. Tačiau jos architektai tikėjo, kad esant reikalui pavyks suvienyti politikus. Bet net ir dabar visiškai nesuvokiama ir daugiau euro trūkumų.
„Žvelgiant atgal dabar aišku, kad pagrindinis problemų šaltinis yra tai, kad valstybės narės atidavė Europos Centriniam bankui savo teises tvarkyti popierinių pinigų leidybą“, – įsitikinęs G. Sorosas.
Anot jo, eilė netinkamų politinių ir finansinių veiksmų privedė prie to, kad valstybės nežmoniškai įsiskolino ta valiuta, kurios jos net nekontroliuoja.
„Mano įsitikinimu, valdžia turi tris mėnesius, per kuriuos jie vis dar gali ištaisyti klaidas ir apversti dabartines tendencijas. Sakydamas “valdžia„ aš turiu omenyje Vokietijos vyriausybę ir “Bundesbank„, nes krizės metu kreditoriai yra vairuotojo vietoje, ir niekas negali būti daroma be Vokietijos paramos“, – teigia finansininkas.
Savo kalbą G.Sorosas baigia raginimu daryti viską, kad pavyktų įtikinti Vokietiją imtis vadovavimo ir išlaikyti ES tuo fantastišku objektu, kokiu ji buvo anksčiau. Jis perspėja: „Europos ateitis priklauso nuo to“.
