Abi šalys sekmadienį rengė rinkimus, kurie iš esmės tapo referendumais dėl dabartinės ES ekonominės strategijos. Abiejose šalyse rinkėjai parodė nykščiais žemyn. Sunku pasakyti, kada šie balsai virs realiomis permainomis ES politikoje, tačiau strategijos, kuri siekė atgaivinti ekonomiką taupymu, laikas artėja prie pabaigos – ir tai yra gerai.
Neverta ir sakyti, kad dauguma apžvalgininkų rinkimų išvakarėse kalbėjo visai ką kita. Buvo netgi juokinga stebėti, kaip ortodoksijos apaštalai bandė pavaizduoti atsargų, švelnaus būdo François Hollande'ą kaip grėsmingą figūrą. Jis yra „gana pavojingas“, pareiškė žurnalas „The Economist“, pastebėjęs, kad išrinktasis prezidentas „nuoširdžiai tiki būtinybe sukurti teisingesnę visuomenę“ Quelle horreur! Siaubas!
Tiesa ta, kad F.Hollande'o pergalė reiškia „Merkozy“, pastaruosius keletą metų Europą taupyti vertusios Prancūzijos-Vokietijos ašies, pabaigą. Tai išties būtų „pavojinga“, jei ši strategija veiktų arba bent jau turėtų šansą ištraukti Europą iš krizės. Bet ji neveikia ir neveiks, laikas judėti pirmyn. Pasirodo, Europos rinkėjai yra išmintingesni už visą šio žemyno elitą.
Kodėl klaidinga Europos ligas gydyti biudžetų karpymais? Vienas iš atsakymų – pasitikėjimo fėja neegzistuoja. Kitaip tariant, tvirtinimus, jog sumažinusios išlaidas vyriausybės kažkaip paskatins vartotojus ir verslininkus daugiau išlaidauti, pastarųjų dvejų metų patirtis sumalė į miltus. Valstybės išlaidų mažinimas smunkančioje ekonomikoje ją įstumia tik į dar gilesnę krizę.
Be to, mainais už taupymo sukeltą skausmą Europa nieko negavo. Prisiminkime Airijos pavyzdį – ji šios krizės metu buvo geras kareivis, vis smarkiau veržėsi diržus, vildamasi susigrąžinti finansų rinkų palankumą. Pasak šiuo metu vyraujančios ekonominės ortodoksijos, tokia strategija turėtų suveikti. Iš tikrųjų valia tuo įtikėti tokia stipri, kad Europos politinio elito nariai nuolat tvirtina, jog Airijos taupymas atnešė naudos, o jos ekonomika pradėjo atsigauti.
Bet tai netiesa. Ir nors pavartęs spaudą to nesužinotum, bet Airija ir toliau skolinasi daug brangiau nei Ispanija ar Italija, jau nekalbant apie Vokietiją. Tad kokios galimos alternatyvos?
 |
| AFP/„Scanpix“ nuotr./Paulas Krugmanas |
Viena jų – ji daug logiškesnė nei beveik visa Europa nori pripažinti – būtų atsisakyti bendrosios valiutos euro. Europa nebūtų atsidūrusi dabartinėje padėtyje, jei Graikija tebeturėtų savo drachmą, Ispanija – pesetą, Airija – svarą ir taip toliau, nes Graikija ir Ispanija turėtų tai, ko dabar joms trūksta – greitą būdą atkurti konkurencingumą ir paskatinti eksportą. Taip pat ir valiutos devalvavimo galimybę.
Liūdną Airijos istoriją galima palyginti su Islandija, kurioje vienoje iš pirmųjų prasidėjo krizė, bet ji sugebėjo išsikapstyti devalvavusi savo kroną, be to, šiai šaliai užteko drąsos leisti bankams bankrutuoti. Todėl Islandija jau žengia atsigavimo keliu, kuriuo turėtų judėti ir Airija – bet Airija kažkodėl nejuda.
Tiesa, euro atsisakymas įneštų daug chaoso ir suduotų milžinišką smūgį Europos projektui – ilgalaikei strategijai sukurti taiką ir harmoniją glaudesne Europos šalių integracija. Ar yra kitas būdas? Yra – ir patys vokiečiai parodė, kaip jis veikia. Tačiau vokiečiai nesupranta jų pačių patirties išmokytų pamokų.
Pradėjus kalbėti apie euro krizę su Vokietijos lyderiais, jie greit prisimena, kad ir pačios Vokietijos ekonomika praėjusio dešimtmečio pradžioje buvo atsidūrusi duobėje, bet sugebėjo atsigauti. Tik jie kažkodėl nenori prisiminti, kad iš duobės Vokietiją ištraukė milžiniškas prekybos perviršis kitų Europos šalių atžvilgiu – ypač tų šalių, kurios dabar atsidūrė krizėje, o anuomet klestėjo ir išgyveno didesnę nei įprasta infliaciją, kurią skatino žemos palūkanų normos.
Dabartinės krizės aukos galėtų išsikapstyti Vokietijos anuomet parodytu keliu, jei aplinka būtų tokia pat palanki. Kitaip sakant, jei likusi Europos dalis, ypač Vokietija, išgyventų šiokį tokį infliaciją skatinantį augimą.
Tad Vokietijos patirtis, kitaip nei sako patys vokiečiai, nėra argumentas už vienašališką taupymą Pietų Europoje. Tai argumentas daugiau išlaidauti kitose šalyse ir ypač priversti Europos centrinį banką atsikratyti savo infliacijos fobijos ir sutelkti dėmesį į augimą.
Vokiečiams ir centrinio banko vadovams, žinoma, tokia išvada nepatinka. Jie ir toliau laikysis savo fantazijų, kad klestėjimą galima atgauti per skausmą, ir tvirtins, kad vienintelis atsakingas kelias – tęsti nepasiteisinusią taupymo strategiją.
Tačiau vokiečiai jau nebesulauks besąlygiškos Eliziejaus rūmų paramos. O tai reiškia, kad dabar euras ir Europos projektas turi daugiau galimybių išgyventi nei praėjusią savaitę.
