Prieš dvejus metus koją į Argentiną įkėlę sutuoktiniai Marius Neviera ir Ingrida Lingytė laiko veltui nešvaistė – Buenos Airėse įkūrė įmonę „Listo al Plato“ ir pinigus uždirba iš virtų daržovių. Nors jas Argentinoje augina kone kiekvienas ūkininkas, produktui, kokį rinkai siūlo lietuviai, šalyje analogo nėra.
Argentinoje, kaip ir Brazilijoje, importas smarkiai suvaržytas. Sudėtinga įvežti bet ką: kapitalą, prekes, pinigus.
Tėvynėje M.Neviera dažniausiai užimdavo vadovo pareigas, tačiau nuosavo verslo niekada neturėjo. Išmaišė pusę pasaulio: po daugiau nei pusmetį gyveno Dubajuje ir Majamyje. Apkeliavo dalį pietryčių Azijos, Indiją, Filipinus. Tačiau tai, ko ieškojo, rado Argentinoje.
Mariaus ir Ingridos verslas sukasi vos keturis mėnesius, tačiau augimo tempas – daug žadantis. Prieš kelias savaites lietuviai verslininkai sudarė sutartį su prekybos tinklu „Wal-Mart“, todėl gamybos apimčių plėtra – garantuota.
Prekyba internetu neišdegė
Prieš dvejus metus draugo pakviestas atvykti į Buenos Aires, 43 metų M.Neviera apie veiklą maisto pramonės srityje net negalvojo. Planavo įsteigti internetinių parduotuvių verslą ir prekiauti importuotais gaminiais – kosmetika ir parfumerija.
„Po poros mėnesių gilinimosi į vietos verslo sąlygas ir leidimų gavimo tvarką supratome, kad nieko mums nepavyks. Argentinoje, kaip ir Brazilijoje, importas smarkiai suvaržytas. Sudėtinga įvežti bet ką: kapitalą, prekes, pinigus. Nekalbant apie tai, kad, tarkime, platinti kosmetiką reikėjo gauti leidimus kaip vaistams. Be to, produkto importuotojas turi būti oficialus tų įmonių, iš kurių gauna prekes, atstovas. Ryšius reikia įrodyti dokumentais“, – pasakojo M.Neviera.
Argentinoje pradėti verslą užsimoję lietuviai suprato, kad atitikti visus importui keliamus reikalavimus kainuotų per daug pastangų. Teko griebtis ko nors kito.
Žvilgsnis nukrypo į Čilę. Sąlygos verslui šioje Lotynų Amerikos valstybėje kur kas palankesnės.
„Šalis įspūdinga gamtos grožiu, bet mums pasirodė nesvetinga ir atšiauri. Kitaip nei Argentinoje, kur žmonės bendrauja šiltai, kviečia į svečius ir lengva užmegzti pažintis, Čilėje buvome sutikti santūriai. Iš ten įsikūrusio Lietuvos konsulo sulaukėme tik gražių žodžių, bet ne realios pagalbos. Pasiklausę ten gyvenančių lietuvių merginų įspūdžių apie dažnus žemės drebėjimus, ugnikalnių išsiveržimus ir cunamius, grįžome į saulėtas Buenos Aires. Draugas išvažiavo į Lietuvą, o mudu likome“, – šypsojosi M.Neviera.
Biurokratijos džiunglės
Vieną naktį 28 metų Ingrida susapnavo virtus burokėlius. Sutuoktiniai tai perskaitė kaip žinią, kuo užsiimti – vakuume virtų daržovių, paruoštų vartoti, gamyba.
Nuo kito ryto šeima kibo į šios idėjos įgyvendinimą. Devyni mėnesiai – tiek laiko reikėjo viziją paversti veikiančia įmone su savo prekės ženklu „Listo al Plato“ (tiesiai į lėkštę, – liet.).
"Įsteigėme įmonę, radome patalpas veiklai, jas pertvarkėme ir suremontavome, ieškojome įrenginių, gavome visus reikalingus leidimus“, – supaprastintą verslo gimimo istoriją papasakojo M.Neviera.
Tačiau taip lengva tikrai nebuvo. Kurti ir plėtoti verslą Argentinoje – alinantis užsiėmimas: reikia įveikti neįsivaizduojamas biurokratijos džiungles ir argentiniečių dokumentų rinkimo maniją.
Viskas užtruko, nes steigti įmonę norėjome europietiškai, atitikdami kokybės standartus, kad niekas negalėtų prikibti.
„Vien tam, kad galėtume oficialiai pradėti maisto produktų gamybą, teko surinkti daugiau nei 15 skirtingų dokumentų, užpildyti galybę popierių. Kai kurios institucijos dubliuoja viena kitos darbą, tačiau parašus turi gauti iš visų. Jei Lietuvoje nueisi į banką, reikalus greitai susitvarkysi, o čia dėl to paties į banką eisi penkis kartus ir procedūros užtruks bent tris savaites“, – įspūdžiais dalijosi pašnekovas.
Ar vienas kitas pesas valdininkui į kišenę nebūtų paspartinęs įvykių eigos? „Sakoma, kad Lotynų Amerika labai korumpuota, tačiau mes su tuo nesusidūrėme. Nebuvo nė vienos valstybinės institucijos, kurioje kas nors strigtų ar būtų keliamos dirbtinės problemos todėl, kad kas nors lauktų kyšio. Viskas užtruko, nes steigti įmonę norėjome europietiškai, atitikdami kokybės standartus, kad niekas negalėtų prikibti“, – sakė M.Neviera.
Erdvė reikštis – beribė
Verslo pradžiai sutuoktiniai naudojo asmenines santaupas, giminaičių ir draugų paskolintas lėšas.
Pinigų reikėjo ne tik įrangai, patalpų nuomai, bet ir buhalteriams, advokatams, konsultantams.
Apie banko paskolą Argentinoje negalėjo būti net kalbos: paskolų įmonėms metinės palūkanos siekia daugiau nei 30 proc. Be to, bendrovės, neturinčios bent dvejų metų veiklos patirties, į jas net negali pretenduoti.
„Šiame krašte neveikia sistema, kad štai užstačiau bankui butą, gavau paskolą ir pradedu versliuką. Todėl smulkiųjų verslininkų čia labai mažai. Importuoti produktai Argentinoje labai brangūs dėl didelių mokesčių – taip valstybė gina vietinius gamintojus. Antra vertus, pastarųjų irgi nėra daug, nes dėl prastos verslo aplinkos retas ryžtasi imtis iniciatyvos. Užburtas ratas: parduotuvių lentynose vieno produkto gamintojų – kokie penki. Varškė – vienos rūšies. Argentinos masteliais tai atrodo nesuvokiama. Todėl reikštis prekių ir paslaugų rinkoje čia – beribė erdvė“, – įsitikinęs verslininkas.
Nė vieno konkurento
„Listo al Plato“ vartotojams šiuo metu siūlo 4 produktus: virtus burokėlius, morkas, moliūgus ir lapinę daržovę „acelga“, naudojamą įdarui, gaminant užkepėles – „tartas“.
„Konsultavomės su lietuviškų virtų burokėlių gamintojais ir technologinių paslapčių sergėtojais, nes Argentinoje mūsų produktas – naujiena, o ir mes patys apie šių produktų gamybą iki Ingridos sapno neturėjome žalio supratimo“, – prisipažino M.Neviera.
Dėl palankaus klimato burokai ir kitos daržovės Argentinoje auga visus metus. Patys lietuviai žemdirbyste neužsiima: daržoves perka iš ūkininkų – maždaug 15 tonų per mėnesį.
„Lupame, plauname, pjaustome, vakuumuojame, pakuojame, verdame, klijuojame etiketes. Dalį darbų atlieka mašinos, dalį – žmogus. Nusipirkus mūsų produktą, nereikia jo papildomai apdoroti – galima iškart valgyti. Tai – tarsi sveikas pusfabrikatis“, – apibūdino M.Neviera.
Pusės kilogramo pakuotė virtų burokų prekybos centre kainuoja apie 12 pesų (7,3 Lt).
„Nepigu. Palyginti su Lietuva, Argentina – brangi šalis. Tačiau mūsų produktas ir nėra skirtas masiniam vartotojui, nes tai – ne pirmo būtinumo prekė. Pusfabrikačius perka 10–15 proc. vartotojų. Didžioji dalis už tą sumą verčiau pirks dešrelę ir dar „bulkos“. Tačiau tiek, kiek parduodame, mums užtenka – produktui nėra konkurento, todėl argentiniečiai jo jau pasigenda, neradę lentynoje“, – pasidžiaugė verslininkas.
Ne kartą bankrutavusioje Argentinoje ekonominės krizės esą nejusti: gamintojai turi darbo, šalies eksportas auga, darbuotojų atlyginimai ir pensijos didėja.
„Kita vertus, per tą laiką, kai mes čia, viskas pabrango beveik dvigubai – ir ne vietos valiuta, bet skaičiuojant JAV doleriais. Ir toliau brangsta“, – pastebėjo M.Neviera.
Darbo jėga tingi, bet brangi
Įmonė „Listo al Plato“ samdo kelis darbuotojus – priklauso nuo užsakymų skaičiaus. Tačiau personalas – skaudi tema.
„Argentiniečiai tiesiog nemėgsta dirbti. Darbas – ne jų kultūros dalis“, – konstatavo M.Neviera.
Be to, darbo jėga Argentinoje brangi, o darbo įstatymai visiškai nepalankūs darbdaviams.
„Darbuotojai čia turi tokių privilegijų, kokių lietuviai net nesapnavo. Pavyzdžiui, jei darbuotojas suserga, nėra tokios institucijos kaip „Sodra“ – viską moka darbdavys. Darbuotojas gali atnešti pakeverzotą raštelį ir to gana – nėra jokių biuletenių. Savaitę jo nėra, o tu moki atlyginimą, kokį jis turi gauti, – pasakojo M.Neviera. – Jei nori atleisti žmogų dar bandomuoju laikotarpiu, turi jam sumokėti penkiolikos dienų darbo užmokestį. Jei darbuotojas išdirbo tris mėnesius, o ketvirtą nusprendi su juo atsisveikinti, algą sumoki papildomai už du mėnesius.“
 |
| BFL nuotr./burokeliai |
Minimalų atlyginimą Argentinoje nustato profesinės sąjungos. Nekvalifikuoto darbininko alga maisto pramonės sektoriuje negali būti mažesnė nei 3800 pesų (2300 Lt) iki mokesčių.
„Vertinant jo darbo našumą tai tiesiog neadekvatu, – tvirtino M.Neviera, neslėpdamas, kad net tokiomis aplinkybėmis investicijos turėtų atsipirkti. – Bet verslo augimo perspektyvos neribotos. Tą lemia milijoninė vartotojų rinka, menka konkurencija bei skurdus prekių pasirinkimas, dideli gamintojų ir prekybininkų antkainiai.“
Ingrida ir Marius tiki, kad po poros metų jų gaminami produktai bus parduodami ne tik Argentinoje, bet ir visoje Lotynų Amerikoje.
„Supratome, kad bet kuris verslus, aktyvus europietis argentiniečiui yra kokybės ženklas, sektinas pavyzdys. Jei šioje šalyje gaminsi prekę ar teiksi paslaugas kokybiškai, vykdysi įsipareigojimus – sėkmė garantuota“, – neabejojo M.Neviera.
