1. Pasiūlos ir paklausos dėsniai bankininkystėje negalioja. Kai maisto gamintojai kovoja dėl galimybės tiekti savo produktus prekybos centrui, mažmenininkas turi prabangą rinktis mažiausią kainą pasiūliusį gamintoją. Tačiau kalbant apie investicinę bankininkystę, algos čia yra labai didelės nepaisant didelio kandidatų į tam tikras pozicijas skaičiaus. Nors, pavyzdžiui, jei daug žmonių kovotų dėl ligoninių valytojo posto, algos dėl didelės darbo vietos paklausos būtų sumažintos. Tačiau bankas nesamdo bet ko – surasti sugedusį bananą juk yra daug lengviau, nei, tarkime, suprasti, kuris praktikantas bus kitas Nickas Leesonas ar George‘as Sorosas. Ir būtent tai gali būti banko valdytojų pasiteisinimas, kai kas nors klojasi ne taip, kaip buvo suplanuota.
2. Sėkmę lemia mano genialumas, o nesėkmę – kito neprofesionalumas. Kai bankams sekasi ir pelnas auga, už tai yra atsakingi yra jų vadovai, kurie sugebėjo to pasiekti savo gabumais ir užkrečiančia lyderyste. Tačiau vadovai niekada nebūna nesėkmės ar nusikaltimo centre. Jie nebuvo esminiame susirinkime, nepaskaitė atitinkamo elektroninio laiško. Jų atmintis stebėtinai trumpa, jie niekada neatsimena svarbių pokalbių detalių.
3. Vieno prekiautojo sėkmė gali lemti viso banko nesėkmę. Tiek prekyboje, tiek fondų valdyme egzistuoja tam tikra išlikimo priklausomybė. Jei pradėdamas savo karjerą pridarei daug nuostolių, tavo karjera gali tuojau pat pasibaigti. Tai reiškia, kad prekiautojai veteranai savo karjerą pradėjo sėkmingai. Nors, aišku, tai gali būti sėkmės, o ne įgūdžių klausimas.
Sėkmės lydimi fondų valdytojai pritraukia daugiau klientų, taigi ir valdo daugiau pinigų. Ir taip bus tol, kol neateis tiesiog blogi metai ir klientai jų nepaliks. Kuo daugiau pinigų fondo valdytojas prižiūri, tuo blogesni rezultatai krizės metais jo gali laukti.
Panašiai yra ir kalbant apie prekiautojus, kuriems sekasi, jie turės vis daugiau atsakomybių – iš pradžių vadovaus savo skyriui, po to galbūt net bankui. Jie užsitarnaus reputaciją asmens, kuris susitvarko su rizika.
Tai yra Peterio principo variantas, pagal kurį vadybininkas kyla karjeros laiptais dėl savo nekompetencijos.
Prekiautojas, tapęs vadovu, padarys didžiausią klaidą būtent tuomet, kai vadovaus bankui. Tačiau jis liks turtingas net ir tuo atveju, jei sugriaus visą banką, nes:
4. Atsistatydinimas gali būti išėjimo į pensiją planas. Kai bankininkai palieka postus neaiškiomis aplinkybėmis, jie išeina kaip loterijos laimėtojai. Bankas dažnai nori išvengti viešumo, taigi ir teismo ieškinio. Kuo daugiau problemų bankas turi, tuo mažiau viešumo jis nori ir tuo labiau jis linkęs derėtis su besitraukiančiu vadovu.
Bankininkai gauna dosnias išmokas, nes tai yra numatyta jų kontraktuose, kurie yra reikalingi norint pritraukti pačius geriausius. Tačiau ar taip teisinga? BBC ką tik pasamdė naują direktorių, kuriam skirta trečdaliu mažesnė alga nei ta, kuri buvo skirta prieš tai šias pareigas ėjusiam žmogui. Tačiau kandidatų į šį postą buvo daug. Taip grįžtame prie pirmosios taisyklės: pasiūlos ir paklausos dėsniai bankininkystėje negalioja.
