Kas lemia verslumo sėkmę universitetui, kurio mokslininkų ir alumnų įkurtos įmonės, susijungusios į vieną, sudarytų 11 pagal dydį pasaulio ekonomiką, ir kaip universitete išugdyti 77 Nobelio premijos laureatus pokalbyje pasakoja Marie-Teresa Vander Sande.
– Koks jausmas dirbti pasaulyje pirmaujančiame universitete?
– Jaučiuosi labai pakiliai ir labai didžiuojuosi tuo. Kartais apsižvalgau aplink ir pagalvoju: „Mes dirbame su geriausiais mokslo darbuotojais, aš turiu nuostabius kolegas ir dirbu su geriausiomis korporacijomis bei organizacijomis visame pasaulyje, be to, dirbdama dažnai keliauju.“ Masačiusetso technologijos institutas (Massachusetts Institute of Technology– MIT) man yra labai brangi vieta. Institute praleidau beveik visą savo gyvenimą: nestudijavau, bet dirbu jame nuo aštunto dešimtmečio vidurio, o mano vyras yra MIT mokslo darbuotojas, profesorius. Dėl viso to MIT yra ypatinga vieta.
– Ar tą ypatingumą suteikia žmonės?
– Na taip, aura, reputacija, bet iš esmės žmonės ir didelės idėjos. MIT išsiskiria tuo, kad turi siekį pritraukti žmones, kurie gali pasiūlyti ir įžvelgti naujus požiūrius bei tendencijas.
– Kas lemia išskirtinę MIT sėkmę mokslo komercializavimo srityje?
– Institutas įkurtas vadovaujantis šūkiu „Mintis ir ranka“ ( lot. mens et manus) – tai labai svarbu. Verslo sektorius visada buvo MIT dalis dvidešimtajame ir dvidešimt pirmajame amžiuose. Mokslininkai nuolatos skatinami konsultuoti. Tai reiškia, kad mokslas visuomet jaučia rinkos pulsą. Dauguma inžinerijos ir vadybos mokslininkų domisi verslo tendencijomis. Taip pat universitete yra daugybė programų, skirtų konsorciumų kūrimuisi, kurių modelio veikimo principas grindžiamas tuo, kad mokslo tyrimai yra remiami ir jais dalijasi daugybė įvairių partnerių. Tai sukuria gyvybingą aplinką tolimesnei plėtrai.
Tačiau svarbiausia, kad visi mokslininkai ir studentai nuolatos susiduria su verslu ir sprendžia pramonės problemas. Vėliau mokslininkai visą patirtį perteikia paskaitų metu mokydami studentus. Daugybė paskaitų skiriama kviestiniams lektoriams ir diskusijoms su verslo sektoriaus atstovais, be to, yra daugybė inžinerijos paskaitų, kurios vyksta dalyvaujant tęstiniuose realiuose pramonės projektuose. Toks sektorių susipynimas nuolat stiprina ir skatina MIT mokslo ir verslo partnerystę. Taip pat yra daug paramos teikėjų, žmonių, kurie iš verslo uždirba daug pinigų, kurie yra baigę institutą ir jaučia ryšį, todėl jie nori paremti ir skatinti verslumą bei inovacijas.
– Ar, Jūsų nuomone, technikos universitetai turėtų vertinti save kaip svarbią ekonomikos dalį dėl juose sukuriamų inovacijų?
– Taip, be abejonės, jie turi reikšmės vietinei ekonomikai. Manau, kad apskritai universitetai yra už tai atsakingi, tačiau technikos universitetai dar labiau, nes yra daug daugiau tikimybių sulaukti iš technikos universitetų tokių idėjų, kurios gali pasiteisinti rinkoje. Manau, kad universitetai turi sukurti ir išplėtoti aplinką, kuri pritrauktų ne tik besikuriančias įmones, bet ir žmones, kurie norėtų prisijungti vien dėl to, kad jūs ten esat. Jiems reikalingas jūsų žinių kapitalas, jie nori įdarbinti studentus (tai pats svarbiausias universitetų produktas), taip bendradarbiaudami su mokslu ir kartu plėtodami technologijas. Tai akivaizdi technikos universitetų atsakomybė.
– Koks turėtų būti pirmasis VGTU žingsnis, norint nutiesti tiltą iki Masačiusetso technologijos instituto?
– Prisijunkite prie mūsų Ryšių su pramone programos (Industrial Liaison Program – ILP) – tai mano pirmasis patarimas! Tada jūs turėsite galimybę su visais susitikti ir galėsite nuspręsti, ką norite daryti toliau ir aš išvis to norite.
– Tai nėra neįmanoma?
– Nieko nėra neįmanoma, reikia tik turėti valios. Ir pinigai ne viską lemia. Geriau pagalvojus, tai narystės mokestis ne toks jau didelis. Tačiau reikia turėti galimybių keliauti, skirti laiko įvairiems dalykams, kurių išmokstama, ir kartais tai sustabdo įvairias organizacijas nuo tolimesnio bendradarbiavimo. Jie supranta, kad tai nėra tiesiog narystės apmokėjimas ir priklausymas klubui. Tai didelės laiko ir tinkamų žmonių investicijos. Jeigu žmonės ir jų požiūris yra netinkami, niekas neįvyksta ir nesukuriama. Iš tiesų įmonės bijo išbandyti naujus dalykus, jie orientuojasi tik į produkciją, o problema yra tai, kad jie nežiūri į ateitį, kuri iš tiesų yra vos 3–5 metai. Staiga tie metai praeina, o jie būna iššvaistę lėšas vien dėl to, kad nežiūrėjo pakankamai toli į priekį.
– Dabar nuolatos kalbama apie tai, kad ateitis priklauso inovacijoms. Ar galėtumėte įvardyti sritį,kuri gali būti pati reikšmingiausia ir sėkmingiausia verslui jau netolimoje ateityje?
– Nežinau, bet nemanau, kad tai bus viena sritis. Manau, kad tai bus bendradarbiavimas tarp visiškai skirtingų sričių. Pavyzdžiui, MIT įsikūręs David H. Koch integruotų vėžio tyrimų institutas – tai inžinerijos, biomokslų ir skaičiavimų derinys. Perspektyvi gali būti ši kombinacija ir galbūt socialiniai mokslai, nes, pavyzdžiui, socialiniai tinklai gali pakeisti įvairių darbų atlikimo įpročius, nors aš ir netikiu, kad tai kada nors pakeis asmeninę komunikaciją. Yra daugybė galimybių ir, manau, kad įdomūs įvairių sričių susipynimai pateiks daugiausiai netikėtų bei jaudinančių rezultatų.
– Paskutinis klausimas – kaip universitetui pavyko išugdyti 77 Nobelio premijos laureatus?
– Mes priimame geriausius. Būtina samdyti geriausius ir to nebijoti. Aš pastebiu, kad kai kuriose organizacijose nenorima įdarbinti protingesnių už save. Ne, ne, ne! Samdykite pačius geriausius, kokius tik galite surasti, ir padarykite viską, ką galite, kad jie būtų laimingi ir patenkinti, neužsistovėkite. MIT yra linkęs užsiauginti savo profesionalus, nors kai kurie kiti universitetai stengiasi persivilioti patyrusius specialistus. Mes darbuotojus priimame dar jaunus ir užsiauginame, tokiu būdu jie tampa ir kultūros dalimi. Manau, kad viską lemia žmonės.
