Vilnietis Donatas Dubauskas, stovintis ant savojo keturiasdešimtmečio slenksčio, ir šiandien vadinamas indėnu – Miegančiu Jaučiu. Atrodo jis kaip tikras paunių genties indėnas – tai byloja jo rūbai, gausūs vyriški papuošalai, ypatinga indėniška šukuosena, tatuiruotės, puošiančios ne tik kūną, bet ir galvą, bei išdidi laikysena. Jam einant Vilniaus gatvėmis dažnas į jį atsigręžia ir šypsosi – tokį keistuolį, gyvą indėną modernaus miesto gatvėse retai kada pamatysi. Pats Donatas tvirtina, kad žmonių dėmesys jo netrikdo, jam patinka savo išvaizda džiuginti žmones.
Toks gyvenimo būdas D.Dubauskui nėra vien tik jo mėgstamas hobis: tai jo verslo dalis. Kaip ir jo būstas – mažas, vos 28 kv. metrų namelis, kuris savo fasadu ir įvairiomis gudrybėmis jau seniai tapo smalsuolių susidomėjimo objektu Vilniaus senamiestyje. Įvairiaspalvio fasado trauką didina virš jo plevėsuojanti spalvota vėliava, kurios fone puikuojasi indėno ir vilko atvaizdai. „Kas rytą, kaip koks prezidentas, iškeliu vėliavą“, – juokiasi Donatas.
Įvairiaspalvio fasado trauką didina virš jo plevėsuojanti spalvota vėliava, kurios fone puikuojasi indėno ir vilko atvaizdai. „Kas rytą, kaip koks prezidentas, iškeliu vėliavą“, – juokiasi Donatas.
Pro langą į praeivius pastoviai guviai žvilgčioja katinėlių porelė, dažną praeivį, ypač užsienietį, verčiantys traukti iš kišenių fotoaparatus. „Specialiai juos išmokiau tupėti čia, ant palangės. Žmonės juos mielai fotografuoja, tuo pačiu į kadrą patenka ir mano interneto svetainės adresas, užrašytas ant lango“, – atviravo Donatas.
Nors namelio viduje ant sienų visur puikuojasi indėniško stiliaus dirbiniai ir praeiviai dažnai braunasi vidun pasidairyti ar ko nors nusipirkti, tai nėra parduotuvė. Čia dabar yra Donato dirbtuvės ir studija, kur jis valandų valandas, nuo pat ankstaus ryto iki vakaro, vienas pats meistrauja, kuria. Šiuo metu daugiausia kuria iš odos: batus, rankines, šviestuvus, dėklus, diržus, papuošalus. Visi jo dirbiniai ištapyti, išsiuvinėti karoliukais įvairiais raštais ar paveikslais. Siuva ir rūbus. Nusitvėręs metalinę senovinio gramofono tūtos karkasą, pasakoja, kaip ją aptrauks oda, ištapys, padarys iš paviršiaus labai originalų daiktą, o po juo sumontuos naują muzikos aparatūrą: taip praktiškas muzikinis centras taps originalia interjero puošmena.
Sako, kad studijoje praleistų dar daugiau laiko, mat idėjų ir sumanymų – nors vežiman krauk, tačiau žmona neleidžia, atvažiuoja ir išsiveža. Prisibeldę ir įsiprašę smalsuoliai, jei jie nusprendžia, kad jiems reikia kokio nors vienetinio, išskirtinio daikto, tampa Donato užsakovais. Mat Donato pagrindinis principas – tik išskirtiniai, vienetiniai kūriniai, skirti konkrečiam žmogui, jokių kopijų. Jis pasakojo, kad kartą pas jį apsilankė nešneki mergina. Žodis po žodžio jam pavyko sužinoti, kad ji yra biologė, labai mėgsta klevus ir ilgisi turėto rudo katino. Paprašęs katino nuotraukos, jis jai pasiuvo rankinę. Ant jos ištapė klevą ir pritaisė porą besisūpuojančių klevo lapelių iš odos. Po klevu nutapė ant akmenėlio tupintį ir į judančius lapelius žvelgiantį rudąjį katiną. Pamačiusi rankinę mergina pravirko.
Prekybą D.Dubauskas yra perkėlęs į savo internetinę svetainę www.indėnai.lt ir dirba tik pagal individualius užsakymus. Penktadalis jų – užsieniečiai, nors pats tikina, kad labiausiai norintis turėti kuo daugiau užsakovų iš Lietuvos. Kadangi jo darbai yra išskirtiniai, jis tiki, kad, pavyzdžiui, jo kurtą indėnišką kepurę dėvintys ar mokasinus avintys ir išskirtinai atrodantys žmonės, susitikę būtinai pradės tarpusavyje bendrauti ar kalbėtis su kitais. Taip jo darbai privers žmones domėtis jų kilme ir taps jų sukūrėjo vizitine kortele.
Nuo paauglystės kurti mažus darbelius pradėjęs, o paauglystėje sau ir kokį įmantresnį rūbelį pasisiūdavęs D.Dubauskas vien tik savo kūryba užsiima gal kokius dešimt metų. Kelias praktiškas specialybes turintis ir įvairius darbus (nuo Profsąjungų rūmų scenos darbuotojo iki darbininko langų paketų gamykloje) dirbęs Donatas yra savamokslis. Imtis kūrybos ir savito gyvenimo būdo jį paskatino didelė meilė knygoms ir bohemiškas gyvenimas, kuris jį supo nuo pat vaikystės. Jis pasakojo, kad anksčiau pas save gerbiančius žmones namuose visada būdavo nemenka knygų biblioteka. Tad kai namuose lankydavosi suaugusieji, jį, vaiką, sodindavo prie knygų lentynų. Donatas tvirtina ir dabar turintis ketvertą knygų, kurios pastoviai guli po ranka, o Selindžerio „Rugiuose prie bedugnės“ yra perskaitęs šimtus kartų. Taip pat impulsą pačiam imtis kūrybos suteikė tiek sovietmečiu vyravęs nepriteklius, tiek namuose besilankantys įvairūs 80-ųjų stiliumi apsirėdę meniški žmonės, noras ir pačiam atrodyti stilingai, išskirtinai. Palaikymo jis visada susilaukdavo iš mamos, pedagogės, kuriai pirmąjį savo siuvinėtą darbelį padovanojo Kovo 8-osios proga. Ir šiandien Donatas apie mamą kalba su didele meile ir pagarba.
Anksčiau D.Dubauskas turėjo plačiau išvystytą verslą. Pusaštuntų metų dirbęs Profsąjungų rūmuose organizuojant koncertus ir apipavidalinant sceną, jis ir vėl turėjo puikią galimybę bendrauti su meniškos prigimties žmonėmis, gilintis į renginių organizavimo paslaptis. Žinoma, tai jam niekada netrukdė šalia viso kito ir kurti. Štai Vilniaus senamiestyje veikęs daug kam žinotas naktinis klubas – baras „Amerika“ atsirado ne be Donato kūrybinių pastangų. Baro interjerą puošę indėnų manekenai, paveikslai, tapyti ant odos, D.Dubausko kūriniai.
Kartą vaikščiodamas po senamiestį, Ašmenos ir Mėsinių gatvių kampe jis aptiko, kaip pats sako „dirvonuojančias“ dideles patalpas, priklausiusias vienai viešajai įstaigai. Po jomis plytėjo nenaudojami senoviniai rūsiai, apie 300 kvadratinių metrų. Atėjęs pas viešosios įstaigos, ten nevykdžiusios jokios veiklos, direktorių, D.Dubauskas įrodė, kad „geriausias direktorius“ būtų jis ir gavo patalpas bei leidimą vystyti savo veiklą.
„Viršuje įkūriau indėniškos kultūros dirbinių parduotuvę, kur prekiavau paveikslais, sidabro papuošalais, vazomis ir kita keramika, siuvinėtais dirbiniais. O į rūsius pakviečiau dailės studentus eksponuoti savo darbus. Už dyką. Už tai jie dovanodavo kokį paveikslą ar pakeisdavo porą perdegusių lempučių, bet nuo pirmadienio iki penktadienio ten virė gyvenimas – vykdavo renginiai, parodos, paskaitos. Nuo penktadienio iki sekmadienio ryto rūsiuose vykdavo muzikiniai renginiai. Muzikinė veikla jau nešė pelną. Ten leisdavau koncertuoti įvairiausių jaunimo subkultūrų ir stilių muzikantams. Kartais vykdavo ir filmų peržiūros. Taip vienas išlaikiau parduotuvę“, – pasakojo D.Dubauskas.
„Kaip menininkas nesu siaurai nuėjęs, plačiai domiuosi viskuo. Darant verslą negalima siaurai eiti. Visada bandžiau aprėpti kuo daugiau, iš ko galėčiau sukurti kažką naujo ir už tai gauti pelnytą atlygį“.
Tuo pačiu metu jis turėjo ir parduotuvę, ir kūrė savo dirbinius, ir organizavo muzikinius bei edukacinius renginius. Paskaitos jo klube vykdavo įvairiausiomis, kaip pats sako – „nuo gyvenimo iki seksualinių mažumų problemų“ – temomis. Jis stengėsi neužsidaryti vien siaurai tik indėnų kultūros propagavimu. Kaip pats tvirtina, jis jos nebruka kitiems: „Kaip menininkas nesu siaurai nuėjęs, plačiai domiuosi viskuo. Darant verslą negalima siaurai eiti. Visada bandžiau aprėpti kuo daugiau, iš ko galėčiau sukurti kažką naujo ir už tai gauti pelnytą atlygį“.
Be to, jis išvystė komercinius santykius su užsieniu, mat susirado draugų indėnų Bolivijoje ir Meksikoje. Milcho, kuris lietuviams žinomas dar nuo sovietmečio, yra tas pats Pietų Amerikos indėnas, kuris su skudučiais bei gitara grieždavo mūsų gatvėse ir pardavinėdavo savo įrašus. Kitas Meksikos actekas pats atėjo į Donato klubą, kuris tada sostinėje buvo didelis traukos centras.
„Aš jiems per Western Union siųsdavau dolerius, jie man – kilogramais medžiagas ir dirbinius. Viskas buvo autentiška – nuo Pietų iki Šiaurės Amerikos. Į mano parduotuvę iš Meksikos atkeliaudavo vazos, visokia keramika, kaukės, sidabro papuošalai, audiniai pončams. Iš Bolivijos – megztos kepurės, pirštinės. Medžiagos, austos iš lamos vilnos. Iš tų medžiagų kurdavau rūbus, moteriškus kostiumus. Pas mane buvo nemažai klienčių, kurioms siuvau kelnes, sukneles, kepures, kailinius“, – pasakojo Miegantis Jautis.
Nors tuo laikotarpiu dirbdavo septynias dienas per savaitę be išeiginių, verslas sekėsi puikiai: „Pilna bohemos, rokenrolas, daugybė draugų ir neužsidaranti piniginė. Ir seife dvi krūvelės banknotų pastoviai augo. Spauda rašė, televizija filmavo. Viskas legalu, tvarkinga. Per tris su puse veiklos metų policija niekados neturėjo dėl mūsų jokių problemų“. D.Dubauskas pasakojo, kad pas jį žmonės traukdavo ir iš kitų naktinių klubų bei barų, mat čia buvo daug įdomiau: „Pas mane veikė lėlių teatras ir cirkas viename“.
Per tris su puse metų sėkmingai išvystytas verslas baigėsi banaliai: pasikeitė viešosios įstaigos, kuriai priklausė parduotuvės ir klubo patalpos, direktorius. Atėjo vadovauti senesnės kartos žmogus su nuostata esą „mano laikais jaunimas buvo doresnis, jaučių galvos didesnės ir oras švaresnis“: „Jam visa mūsų veikla pasirodė bevertė, čia besirenkantis jaunimas nepatiko ir jis ją nutraukė be jokios aiškios priežasties“.
D.Dubauskas pasakojo, kad pasidavė ne iš karto. Įstaiga net teisininko etatą įsteigė, kad jį iš ten išvarytų. Kažkurį laiką kovojo, mat 7,5 metų buvo jaunųjų profsąjungiečių pirmininkas, todėl teisnius dalykus išmanė. Bet po rietynių ir elektros tiekimo nutraukinėjimo suprato, kad reikia iš tos vietos išeiti: „Pastovios įtampos sąlygomis kurti neišeina – š... su bruknėmis. Nors buvau daug investavęs į tas valstybines patalpas, remontus padaręs, bet teko viską palikti“.
Kartą eidamas Šv.Stepono gatve jis pamatė viename pastate dirbančius jaunus žmones, kurie čia gamino marškinėlius. Užėjęs paprašė leidimo kampe pasistatyti stalą: „Po truputį, savo rankų darbo dėka, išvysčiau veiklą. Pradėjau kurti. Pastovūs klientai mane ir ten susirasdavo. Vėliau netoliese atradau šį namuką. Su mama pardavėme vieno kambario butą ir nusipirkome jį. Iš pradžių jame ir gyvenau, ir kūriau, dabar čia tik studija“.
Atėjus krizei ir nukritus perkamajai galiai, prekybiniai santykiai su užsieniu sustojo. Kokius metus niekas nieko nepirko, niekam nieko nereikėjo, visi skaičiavo pinigus, todėl gabenti prekes iš užjūrio nebeapsimokėjo. Todėl D.Dubauskas investavo į „savo protą ir rankas“.
„Apsiribojau tik savo kūrybinę veikla. Investavau į odas, įrankius ir pradėjau užsiiminėti oda. Kuriu nuo batų iki kepurės. Mano darbai yra vienetiniai. Kiekvienas vis kitoks savotiškas, skirtas tik konkrečiam žmogui. Viskas padaryta mano rankomis, kiekviena siūlė susiūta, be jokių mašinų. Odą išmarginta, ištapyta, išdeginti ornamentai“.
Paklaustas, kaip sekasi jam, menininkui verstis dabar, juk žmonės dar nelinkę išlaidauti ir kiti menininkai skundžiasi pirkėjų stoka, Donatas sakė, kad jo klientūros ratas tik plečiasi.
„Mano principas – geriau nors ir mažiau, bet dažniau gauti pinigų, todėl dirbinių kainos nėra aukštos. Už 200 litų skrybėlę pas mane įsigytumėte tokią, kad visi iš pavydo sysiotų virintu vandeniu. Pastoviai kuriu 4-5 dirbinius. Kol klijai džiūsta, dirbu su detalėmis. Tai ne tik tam, kad uždirbčiau viso pasaulio pinigus, bet ir tam, kad nesustabarėčiau, nepradėčiau kartotis, visą laiką protiškai judėčiau į priekį“, – sakė D.Dubauskas.
Jis pasakojo, kad vasarą paprastai užsakymų labai sumažėja, bet tada jis užsiima kita veikla – renginių organizavimu. Važiuoja į įvairius įmonių renginius, šventes, kur vežasi visą indėnišką atributiką, statosi indėnišką palapinę, pasakoja apie indėnų kultūrą, organizuoja įvairiausius žaidimus, rungtis. Juokaudamas tvirtina, kad net solidžiausių įmonių bosai jo renginių metu yra priverčiami šokinėti ir bėgioti. Šiai veiklai Donatui tenka taip pat ruoštis – jis visada stengiasi išlaikyti gerą sportinę išvaizdą, specialiai sportuoja. Jam taip pat labai svarbi jo estetinė išvaizda, jis visada pasitempęs, išsikvėpinęs. Kaip pats sako, stengiasi vyrams atrodyti vertu pašnekovu, moterims – kitokiu, o vaikams – personažu.
Tuo tarpu Miegančio Jaučio studijoje mūsų pašnekesį nutraukia eilinis stuksenimas į duris. „Tai dar vienas mano kasdienybės momentas, tuoj parodysiu“, – šypsodamasis duris atveria Donatas. Už jų stovi vargingos išvaizdos „komersantas“, iš pradžių siūlantis sidabrinę grandinę, o vėliau ir menkaverčių paveikslėlių. Indėnas gražiai su žmogumi pakalba, atsisako. Sako, kad dažnai pas jį tokie užsuka. Jis stengiasi jų neįžeisti, duoda litą kitą. Mat Miegančio Jaučio pagrindinis moto – gyventi su visais taikoje.
Rubrikoje „Verslo vinis“ rasite 10 drąsių ir sėkmingų verslo idėjų, kuriomis didžiuojasi jų autoriai ir visi, padėję šiems verslams išvysti dienos šviesą bei sėkmingai augti.
Projekto „Verslo vinis“ iniciatorė INVEGA kviečia susipažinti su verslo finansavimo galimybėmis Lietuvoje ir išdrįsti pradėti bei plėsti savo verslus. Rubrikoje pateikiama informacija apie INVEGOS administruojamas priemones, kurios finansuojamos ES struktūrinių fondų lėšomis.
