Po šešerių sunkaus visos Vaškevičių šeimos sutelkto darbo metų, jų baras garsus ne mažiau nei pats Vilniaus Monmartras – Užupis. Šį sausį vienas didžiausių JAV dienraščių „New York Times“ savo skelbtame 2013 metais rekomenduojamų aplankyti 46 pasaulio vietų sąraše, mini ir Vaškevičių „Šnekutį“. Taip Vilnius, šiame sąraše esantis 24 vietoje, prilygintas tokioms egzotiškoms vietoms, kaip Rio de Žaneiras, Amsterdamas, Singapūras, Venecija ar Filipinai.
Šį sausį vienas didžiausių JAV dienraščių „New York Times“ savo skelbtame 2013 metais rekomenduojamų aplankyti 46 pasaulio vietų sąraše, mini ir Vaškevičių „Šnekutį“.
„Dažnai visiems pasakoju, kad pirmąją „Šnekučio“ darbo dieną per dvyliką valandų tepadarėm dvidešimties litų apyvartą. Nežinojau, kas čia bus ir ką bedaryti. Mano siūlomas naminis alus Vilniuje dar nebuvo žinomas, juk aš viens iš pirmųjų čia pradėjau prekiauti kaimišku alumi. Todėl puoliau skambinėti visiems draugams, giminėms, prašiau padėti sukviesti klientų. Maža to, apsirengiau lininiais rūbais, apsiaviau veltiniais, užsivožiau šiaudinę skrybėlę, nukarsčiau dviratį sendaikčiais ir pradėjau sukti ratus po Vilnių, kalbinti susidomėjusius žmones. Taip papuoliau į pirmuosius dienraščių puslapius, kad štai atsirado toks keistuolis“, – taip apie sunkią provincialo verslo pradžią sostinėje pasakojo V.Vaškevičius.
Kaimo vaikas, lankęs internatinę mokyklą ir nuo mažumės mokėjęs rankose stipriai laikyti grėblį ir šakes, verslumo gyslelę pajuto dar sovietmečiu, tik baigęs proftechninę mokyklą ir tapęs buitinės technikos meistru. Pats juokauja, kad ši jo specialybė tada buvo lyginama su klebono, mat jį kaimiškame rajone lyg kunigą kviesdavo bet kokia proga. Ypač vasarą suremontuoti šaldytuvo.
„Kai maistas genda, o ten veselė ar vėl kažkokia proga, visus darbus meti, važiuoji, nes žinai, kad bus atlyginta. Net nematę žmonės patikėdavo manimi: telefonu užsakymą priimant pasakydavo, kur raktas padėtas. Aš, sako, dirbu ten ir ten, raktą rasi ten ir ten, pažiūrėk tą šaldytuvą. Nežinau, kuo užburdavau žmones. Jei telefonu patikėdavo, tai kažkuo užhipnotizuodavau. Kai du ar tris rublius už remontą palikdavo, tai didžiausia laimė būdavo. Anksčiau tas rublis buvo galingas“, – dalijosi prisiminimais Valentas.
Nuo tų raktų ir žmonių rodomo pasitikėjimo viskas ir prasidėjo. V.Vaškevičius ėmėsi, kaip pats sako, „paslaptingiausio ir pelningiausio“ tuo metu verslo – raktų gamybos.
„Toks paslaptingas verslas buvo – raktų gamyba. Kituose rajonuose silpnai arba visai nedarydavo tų raktų. Tai aš, nupirkęs už 10-15 kapeikų ruošinį, pagamintą raktą jau realizuodavau už rublį. Tada tai buvo galingas pelnas. Mes su kolega važinėdavom po rajonus ir darydavom tuos raktus. Nežinau kodėl, bet žmonės lipte lipdavo prie mūsų, tiesiog eilutėse stovėdavo. Gal čia mano sėkmė, gal gebėjimas pritraukti žmones, mat kol darydavau raktą dar ir pašnekėt atrasdavau laiko“, – pasakojo būsimas aludaris, iš raktų verslo susikrovęs pirmąjį kapitalą rimtesniam verslui.
Jau šeimą turėjęs verslininkas, gimęs ir augęs naminiu alumi garsėjančiame Pasvalio krašte, ilgai nedvejojo, kuo toliau verstis. Pasitelkęs į pagalbą žmonos brolį, iš savo senelių paveldėjusį kaimiško alaus virimo paslaptis, pats ėmėsi virti alų. Nusipirko didžiulį namą su ūkiniu pastatu ir čia atidarė nedidelį bravorėlį. Pirmas pagamintas alutis buvo pavadintas „Šnekučiu“. Tokį pavadinimą parinko todėl, kad naminio alaus išgėręs žmogus daug šneka ir prišneka „ko reikia ir ko nereikia“. „Taip jau yra prie alaus. Ir dabar mane vilniečiai Šnekučiu vadina“, – juokiasi Valentas.
„Šnekutį“ gamino dviejų rūšių – silpnesnį ir stipresnį, kuris daugiau buvo skirtas kaimo žmonėms, mat jie „daugiau atlaikydavo“. Verslas taip įsibėgėjo, kad vasarą per dieną parduodavo beveik 2 tūkstančius litrų alaus. Verslas plėtėsi, varykloje pas Valentą dirbo 25 žmonės. Vis tik kaimiškas alus vis dar neperlipo provincijos ribų ir didžiuosiuose šalies miestuose buvo nežinomas ir nepaklausus. Be to, mažųjų aludarių verslo augimas visą laiką buvo stebimas taip vadinamų didžiųjų aludarių, kurie akivaizdu, nelabai buvo patenkinti augančiais konkurentais.
Atkaklus ir charizmatiškas verslininkas, gelbėdamas mažųjų aludarių verslą nuo didžiųjų kenkimo, kurie protegavo sau palankių įstatymų priėmimą, ėmėsi aktyvios politinės ir visuomeninės veiklos.
Atkaklus ir charizmatiškas verslininkas, gelbėdamas mažųjų aludarių verslą nuo didžiųjų kenkimo, kurie protegavo sau palankių įstatymų priėmimą, ėmėsi aktyvios politinės ir visuomeninės veiklos. Apie 30 Pakruojo, Pasvalio, Biržų, o vėliau Panevėžio ir Kupiškio mažųjų aludarių susibūrus į sąjungą, tapo jos prezidentu. Įstojo į partiją, dvi kadencijas buvo Pasvalio rajono tarybos narys. Aktyviai kovojo už mažųjų teises, protestavo prie Seimo, daug ką pasiekė. Tačiau, kaip pats sako, politika ir verslas nėra suderinami. Su kartėliu tvirtina, kad jo įmonė buvo likviduota ne be didžiųjų aludarių įtakos. Kaip tik tuo metu jo įmonė buvo skolinga mokesčiams, o Alkoholio ir tabako kontrolės tarnyba atėmė licenziją. Iš bankų paimtos nors ir nedidelės paskolos pakibo nepakeliama našta: jei pasiskolinai iš banko, kiekvieną dieną turi suktis pinigai. Įmonės veiklą sustabdžius labai greitai tampi bankrotas.
„Bankams buvo užstatyti visi pastatai – ir namai ir įmonės pastatas. Galėjau susimokėti. Pasiskolinti ar prašyti susimesti mažųjų aludarių, bet pagal zodiaką esu užsispyręs Avinas: sakau, geriau atimkite, bet nepasiduosiu“, – pasakojo V.Vaškevičius.
Ir nepasidavė. Likvidavęs įmonę, su šeima patraukė į Vilnių. Kurti naujo verslo ir propaguoti kaimišką alų sostinėje. Labiausiai jį skatino šeima, jos palaikymas, kad reikia nepasiduoti ir kažką daryti. Sūnus Aurimas taip pat pasuko tėvo pramintu keliu, baigė aludarystę, tapo alaus pramonės technologu. Duktė, kaip ir Daina Vaškevičienė, pasirinko maisto technologės specialybę. Taip ir kibo visi keturi į naują šeimos verslą Vilniuje, sūnaus vardu įregistravo individualią įmonę, iš pradžių atsidarė vieną aludarį, netrukus Vilniaus senamiestyje radosi ir antrasis „Šnekutis“. Valentas su dukra, kol ši dar neaugino savųjų vaikų, sukosi Šv.Stepono gatvės „Šnekutyje“, o sūnus Aurimas su mama – Užupio „Šnekutyje“.
„Mes kažkuo užburiam. Žmona maistu, na o aš jau reklaminis šeimos veidas. Jau išmanau, kaip realizuoti naminį alų: ne tik lietuviai, bet ir daug užsieniečių pas mus lankosi. Iš lūpų į lūpas, be didelės reklamos mus žino“, – tvirtino Valentas, šiandien Vilniuje jau vaišinantis 20 rūšių kaimišku alumi.
Visada linksmai ir draugiškai nusiteikė barų šeimininkai klientus pasitinka nuoširdžiai, leidžia išsirinkti alų, duoda paragauti visų rūšių. Anglų, škotų, amerikonų, ispanų, norvegų, baltarusių ir rusų, net japoną galima pas juos sutikti, jau nekalbant apie lenkus ir suomius, kurie grupelėmis nuo pat ryto pas vaišinguosius „Šnekučio“ šeimininkus traukia gramelį kažko stipresnio paragauti, didžkukulio pakramtyti ar karkos su tradiciniais žirniais paragauti. Jų alaus barams greitai išpopuliarėjus užsieniečių tarpe, „Vilnius in Your pocket“ leidėjai įtraukė juos į rekomenduotinų aplankyti vietų Vilniuje sąrašą.
Pats Valentas mano, kad jų sėkmės paslaptis – šiltas bendravimas su žmonėmis, noras įtikti kliento skoniui, nuoširdus atsidavimas ir meilė savo darbui. Nuo kovo mėnesio Vaškevičių „Šnekučiai“ klientus priima ir sekmadieniais, juk, kaip sako Valentas, žmogus nevalgęs ir negėręs nebus. Tuo labiau Vilniuje, kur daug miestiečių savaitgaliais patys negamina, o užsieniečiai sekmadieniais taip ir raižo Vilnių, ieškodami geresnės vietelės papietauti.
Vaškevičių šeimos iki šiol gyvena nuomotuose butuose, mersedesais nevažinėja. Valento 10 metų senumo pasatą turbūt žino jau visas Vilnius: mat automobilį, kad ir paklerusį, puošia didžiulis, glėbį atvėrusio ir alaus bokalu viliojančio Valento, atvaizdas.
Pats Valentas mano, kad jų sėkmės paslaptis – šiltas bendravimas su žmonėmis, noras įtikti kliento skoniui, nuoširdus atsidavimas ir meilė savo darbui.
Paklaustas, ar nesiruošia pirkti geresnės mašinos, teigė, kad prabangos dalykai varžo ir duoda įtarumą klientams, kad jau užriesta nosis. O šito Vaškevičiai nenori. Jų devizas – geriau viskas, kas paprasta. Valentas neslepia, kad jo šeimai darbas nėra lengvas. Tačiau jis džiaugiasi, kad turės, ką palikti vaikams. Tik išgyvena, kad Lietuvoje pastoviam šeimos verslui nėra palankių sąlygų: nėra pastovumo.
„Ateina kitos valdžios ir vėl ką nors naujo sugalvoja – akcizus ar dar ką. Ir tai gąsdina. Kaip gali verslą daryti iš kartos į kartą, kai nėra pastovumo? Kai jo nėra, tai ir mes nebe pastovūs pasidarom“, – apgailestavo V.Vaškevičius.
Vis tik dabar mažųjų aludarių gaminamas kaimiškas alus jau turi savo pripažinimą ir Lietuvos didmiesčiuose, ir užsienyje. Tuo tarpu, kai vokiečiai giriasi turintys apie 5 tūkstančius alaus rūšių, palyginti maža Lietuva, kurioje dirba apie 50 mažųjų aludarių įmonių, priskaičiuoja apie 500 alaus rūšių. Kaimiško alaus gamybą vertinantis ir senosiomis gamybos technologijomis besidomintis Valentas, kartu su žinomu dokumentininku Arvydu Barysu net filmą apie senąsias aludarystės tradicijas Lietuvoje „Vysks par to alo“ susuko. Valentas mano, kad jau dabar jaunimui turėtų būti įdomios aludarystės tradicijos, kai lietuviai alų medinėje taroje gamindavo. Tikisi, kad jo įamžintos tradicijos liks kaip dovana ateities kartoms.
O tuo tarpu kai mažųjų aludarių verslas iš lėto rieda į kalną, Valentą Vaškevičių, dar vadinamą Šnekučiu, galima sutikti visuose kermošiuose, mugėse ir liaudiškose šventėse. Savo kolekcijoje jis jau turi nuotraukas, kuriose yra nusifotografavęs su Andriumi Kubiliumi, prezidentais a.a.Algirdu Brazausku, Valdu Adamkumi ir net Rolandu Paksu. Tvirtina dar „nepasiekęs“ prezidentės Dalios Grybauskaitės, bet tikintis, kad dar laiko yra: „Dar abu esame jauni, dar susitiksim kokioj šventėj. Nebūtinai prie alaus, bet ranką tikiuosi paspausti“, – pusiau juokais, pusiau rimtai tvirtino pokštų negailintis Valentas – Šnekutis.
Vaidoto Gursko, „Citadele“ banko Verslo finansavimo programų departamento direktoriaus komentaras:
Dažniausiai verslo pradžiai naudojamos santaupos, šeimos narių paskolos, rizikos kapitalo ar verslo angelų investicijos. Kilus verslo plėtros poreikiams, bankas, įvertinęs tiek esamus, tiek prognozuojamus veiklos rezultatus, teikia paskolas apyvartinėms lėšoms papildyti ar tolimesniems įmonės investiciniams projektams finansuoti.
Priimdamas sprendimą suteikti kreditą, bankas įvertina įmonės veiklos apimtis, prognozes, projekto atsiperkamumo prielaidas bei siūlomas paskolos užtikrinimo priemones, tame tarpe ir galimybes ar poreikį gauti INVEGA teikiamas garantijas. Verta pastebėti, kad tiek labai mažoms įmonėms, tiek šeimos verslams kurti galimybės gauti kreditą, INVEGA garantiją, lengvatinį kreditą bei kitus smulkiam ir vidutiniam verslui teikiamus finansavimo sprendimus yra vienodos, tad šeimos verslui ar labai mažai įmonei renkantis tinkamiausią finansavimo sprendimą, reikia domėtis, kokios priemonės yra taikomos smulkiam ir vidutiniam verslui.