Patys didžiausi stebuklai Pūstapėdžiuose išryškėjo ar pasirodė 2003 metais įsikūrus šio kaimo bendruomenei. Nuo pat jos gyvavimo pradžios iki šių dienų šiai bendruomenei pirmininkauja rajone žinomas ūkininkas Arvydas Šlivinskas. Ir mažai rasime šiame kaime stebuklų, kurie nebūtų susijęs būtent su šiuo asmeniu.
13 stebuklingų dalykų Pūstapėdžiuose:
1. Pavadinimas. Pavadinimas, regis, kaip pavadinimas, gal nebent tik linksmai nuteikia, nors ir nelabai aišku, kodėl. Bet kad tai duotų kokios nors naudos? Nepatikėsite – davė. „2003-aisiais buvome penktoji bendruomenė rajone. Susirinkome ir galvojame, kokį čia mums projektą parašyti. Ir kaip tik randame: Baltijos-Amerikos partnerystės programa – BAP‘as paskelbė konkursą. Ir ką jūs manote? Keturi tūkstančiai dolerių – mūsų! Laimėjome! Ir tai buvo pinigai bendruomeniškumui skatinti. O kai nuvažiavau pasirašyti dokumentų, man ir sako: „Kas tie Pūstapėdžiai? Jūsų projektas, atvirai kalbant, nėra pats stipriausias, bet tas jūsų pavadinimas! Būtinai reikia duoti pinigų ir sužinoti, kas tie Pūstapėdžiai!“ Tai aš jiems ir sakau: „Taigi mūsų visų padai išpūsti – vaikštome visi kaip žąsys!” – juokiasi A. Šlivinskas. Ši pirmoji pinigų injekcija, anot ūkininko, stipriai išjudino bendruomenę.
2. Pirmininkas. Ūkininkas Arvydas Šlivinskas (g. 1962 m. liepos 28 d. Makrickuose, anuometinio Kapsuko, (vėliau – Marijampolės) rajone – Lietuvos ir Vilkaviškio rajono politinis bei visuomenės veikėjas. Pagal profesiją – veterinarijos gydytojas. Žmona Rima – lietuvių kalbos mokytoja. Vaikai – užauginti. Kadaise svajojo būti netgi kunigu. Dabar jis – vienas stipriausių rajone gyvulių augintojų, vadovauja veterinarijos įmonei, yra Pūstapėdžių bendruomenės pirmininkas.
„Laimė, kad mes turim šitokį bendruomenės pirmininką. Jeigu jo nebūtų, tai nebūtų nieko. Jis turi visą techniką, jis viską, ko reikia, suveža, neskaičiuoja nei degalų, nei laiko. Ir žolę savo technika nupjauna. Serdokai ir Būdežeriai mums tikrai pavydi“, – sako viena aktyviausių bendruomenės narių 88 metų Marija Makackienė. Pats A. Šlivinskas į tai pagąsdina: „Vasarį sueina 15 metų, padarysiu aš jums balių ir išeisiu. Negi norite, kad mane iš čia kojomis priekin išneštų?“ Tačiau apsisukęs supranta: nepadarysime mes, niekas kitas nepadarys.
„Visada yra žmonių, kurie sako: kokia man iš to nauda. Tokiems atsakau: negi viskas pinigais matuojama? Kai kuriuos žmones reikia pajudinti – ir jie užsidega. Užsigaunu, kai pasako, kad čia Šlivinsko bendruomenė“, – aiškina ūkininkas.
3. Marytė. Tai toji pati M. Makackienė, buvusi ilgametė kultūros darbuotoja, daugelį metų – kultūros namų vadovė. „Dirbu čia ir vargonininke, ir zakristijonu. Be mano žinios čia nieko nėr. Čia – mano antri namai. Čia ateinu, jaučiuosi reikalinga. Apžiūriu koplyčią. Turiu čia daug etatų“, – apie savo vaidmenis bendruomenės namuose sako 88 metų moteris.
2015–2016 metais bendruomenė antrajame buvusios mokyklos pastato aukšte įrengė Vaikų dienos centrą: kabinetą, salę. „Daug padarėme savo jėgomis. Padėjo seniūnas – gavome žmonių, dirbančių pagal Viešųjų darbų programą. Prižiūrėdavau aš, o ir Marytė čia buvo „seklys Morka“. „Man jų buvo iškada, tai aš jiems valgyt atnešdavau“, – aiškina Marytė.
„Ji negali be veiklos. Niekas čia negimė ir nemirė be Marytės žinios. Ji ir dekanui pasako, ar reikia aukas rinkti, ar ne. Ji – mūsų vadybininkė, mūsų vertybė“, – sako ūkininkas.
4. Sienos. Bendruomenės namai Pūstapėdžiuose, užmetus akį, didelio įspūdžio nedaro. Tačiau įėjus vaizdas ūmai pasikeičia: maloniai šildo medinių sienojų vaizdas, natūralaus medžio baldai. Pasijunti tarsi senoje troboje. Pastatas statytas 1964 metais, medinė pastato dalis – apmūryta. Kurį laiką čia veikė mokykla. Sienos iš vidaus buvo paslėptos – iškaltos gipskartoniu, pagamintu iš gipso ir laikraščių.
„Kai bendruomenė gavo lėšų amatų centrui įkurti, sakom: nulupsim pažiūrėti, kas ten yra. Kai nulupom, matom: medis, sienojai. Tiesa, buvo pajuodę, neobliuoti, tai mūsų vyrai savo rankomis švitriniu popieriumi viską nušveitė. Norėjome išsaugoti kaimišką autentiškumą – juk kūrėme amatų centrą. Paskui pagal projektą pasigaminome ir medinius stalus“, – pasakoja A. Šlivinskas. Vėliau panašiai įrengė ir jaukų Vaikų dienos centrą.
Amatų centras yra vienas svarbiausių bendruomenės projektų. Jo rezultatas – bendruomenės paruošta edukacinė programa. Bendruomenė gali išmokyti, kaip vilna apvelti muilą, kaip pinti indus, dėžutes ir kitokius daiktus iš senų laikraščių.
5. Pastogė vaikams. Kadangi bendruomenė veikia po bendru stogu su biblioteka, pasirašė bendradarbiavimo sutartį ir gerus darbus daro kartu. Tokia pat sutartis pasirašyta ir su „Ąžuolo“ progimnazija – jos mokytojai atvyksta patikrinti, ką Vaikų dienos centre veikia jų vaikai. Prie mokyklos atstovų prisideda net šeši savanoriai – pedagogai, medicinos, kultūros darbuotojai. Visi jie šiuo metu prižiūri 15 vaikų, kurie šiame centre dar ir pamaitinami.
Vaikai mokosi, žaidžia, piešia, vaidina – prie kompiuterių praleidžia ne tiek jau daug laiko. „Negali jų namo išvaryti“, – aiškina ir bendruomenės pirmininkas. Su spektakliu važiavo ir į vaikų namus. Buvo Dinozaurų parke, dalyvavo edukacinėje programoje Trakuose. Bibliotekos darbuotojos Danutės Vaičiūnienės tvirtinimu, net bibliotekos darbo laikui 19 valandą pasibaigus, vaikai nenori palikti bendrų namų. Vaikų dienos centro steigėja Lijana Jančiauskienė. Ji – socialinė darbuotoja , energingosios M. Makackienės anūkė, bendruomenės tarybos narė. Rūpesčio vaikais estafete ją pakeitė socialinė darbuotoja Irma Romanenko. Vaikai, kurių ne mažiau kaip pusė – iš skurstančių šeimų – irgi ypatingi. Patys ėjo per kaimą – surinko pinigus stalo teniso stalui.
6. Muziejinės šiukšlės. Visi žinome, kad labai daug daiktų yra linkę virsti šiukšlėmis, tačiau nemažai tokių šiukšlių galiausiai tampa muziejinėmis vertybėmis. Pūstapėdžiuose vyksta pastarasis procesas. „Turiu tokią keistą madą. Dabar daug žmonių nusiperka kokių nors senelių namus ir bando atsikratyti visko, ką rado. Nuvažiuoju, žiūriu – viską į konteinerį krauna. Tai surinkau visus senus paveikslus, paėmiau tarpukario savanorio milinę ir šių laikų Lietuvos kariuomenės kareivio milinę, verpimo ratelius, senovinius įrankius, sekciją, net senovines pagalves – ir į mašiną. Tai dalis to turto per socialinius darbuotojus iškeliavo tiems, kuriems labiausiai reikia, o kita dalis liko mūsų muziejaus kampeliui“, – aiškina bendruomenės pirmininkas.
7. Medžiai. Nuo tada, kai buvo atkovotos medinės bendruomenės namų sienos, medžiai čia turi ypatingą vertę: suteikia sveikatos, šildo ir puošia. Pavyzdžiui, svečius vaišina savo pačių pagamintos sulos gėrimu, jį ir dovanoja. Pavasarį leidžia sulą iš netoliese augančių beržų. „Užpernai iš dviejų beržų buvau privarvinęs beveik 500 litrų, šiemet – apie 200 litrų“, – sako ūkininkas.
Pūstapėdžiuose ūkininkaujančiam A. Šlivinskui tenka genėti krūmus, juos bendruomenė smulkina smulkintuvu – panaudoja šildymui. „Pernai važiuodamas nužiūrėjau, kad prie „Statoilo“ degalinės yra nudžiūvę šeši medžiai. Nuvažiavau pas seniūną, klausiu: kieno žemėje medžiai. Sako: valdiškoje. Tai jeigu valdiškoje, gal bendruomenei priklauso? Tada susitarėm, kad kelininkai nupjaus, o mes tuos medžius paimsime. Kai parsivežėme, kibo bendruomenės ir mano ūkio vyrai – visi bendrai – ir sutvarkė tas malkas“, – pasakoja ūkininkas.
Medžius bendruomenė ne tik išnaudoja, bet ir sodina. A. Šlivinsko iniciatyva šalia bendruomenės namų kuriamas įvairių rūšių ąžuolų parkelis.
8. Bažnyčia. Ne atsitiktinai bendruomenės pirmininkas kadaise norėjo tapti kunigu. Dėsninga, kad po bendruomenės namų stogu įsikūrė koplyčia. Ją kai kurie kaimo žmonės pagarbiai vadina bažnyčia. Kunigas čia atvyksta kas antrą sekmadienį. O ir pati bendruomenė veikia kaip geriausia krikščioniška parapija. Nėra užmirštas ar apleistas nė vienas, kuriam to tikrai reikia. Pavyzdžiui, gyvena kaime moteris, kuri Norvegijoje patyrė stuburo traumą, paralyžiuota, naudojasi invalido vežimėliu. Apie nelaimę sužinojusi bendruomenė ėmėsi globoti šeimą – pasirūpino labdaros keliais gauti specialią lovą, čiužinių. Padeda šeimai, turinčiai ant lovos gulintį nuo gimimo neįgalų šeimos narį, kuriam dabar jau daugiau kaip 40 metų. Bendruomenės parūpintas ortopedinis čiužinys padeda išvengti pragulų. Per bendruomenę invalido vežimėlį kaime gavo ne vienas.
Bendruomenė – aktyvi Raudonojo kryžiaus asociacijos narė, per šią organizaciją sulaukia vertingos labdaros. „Štai, dabar mano mašinoje – „pampersai“. Paskambino žmogus iš slaugos ligoninės ir sako: „Gal gali padėti.“ Neužtenka tiek, kiek skiria valdiškai. Tai ir gelbėju – gavome iš vokiečių, nuvešiu. Viską, ko esame prašę, vokiečiai mums davė – manau, kad jie labiau įpratę duoti, kitoks požiūris. Gavome ir vaikiškų vežimėlių. Tai sušaukiau visas jaunas mamas ir pasakiau: „Užauginat vaiką ir grąžinat atgal, bus kitai mamai. O ta, kuri prasimanys tuo metu dar vieną vaiką – vežimuką dovanoju. Ir vienas vežimukas negrįžo“, – juokiasi ūkininkas.
9. Gyvulėliai. Veterinarija – dar viena A. Šlivinsko mokyklinių svajonių, tik jau vainikuota diplomu, palydėta ilgamete praktika bei lėmusi ūkininkavimo kryptis. Amatų centrą puošianti Arvydo ir jo žmonos Rimos surinkta gausi kaklaraiščių su gyvūnais kolekcija – dar viena veterinaro ir gyvulių augintojo simpatijų gyvūnams išraiška. Ir tai dar ne viskas.
„Ir kas į mūsų pirmininką nesikreipia. Net dekanas. Reikia gyvo avino į bažnyčią – tai veža iš fermos jam aviną. Pas mus ir avys meldžiasi, žinokit“, – linksmai pasakoja bendruomenės narė Marytė.
„Jau dvylika metų, kai per Velykas turime tokią tradiciją. Kol neateina reikiamas momentas, avinėlis guli krepšyje prie altoriaus. Kai ateina laikas ištarti: „Štai Dievo avinėlis, kuris...“, vyskupas pakelia ėriuką, o per garsiakalbį ant viso Vilkaviškio: beeeee. O paskui tą avinėlį palieki porai valandų, tai vaikai – ir ne tik jie – prie jo ir kiaušinius neša, ir glosto, ir fotografuojasi“. Sako, nemažai žmonių vien dėl to avinėlio per Velykas Vilkaviškį pasiekia.
10. Indaplovė. Daug kas pasakytų: anoks čia stebuklas – indaplovė. „Paskutinis projektas – gavome Žemės ūkio ministerijos lėšų, pirkome kėdes, stalus, indaplovę. Kiti sakė: Vilkavišky tai dar ne visi ponai turi, o čia – bendruomenė indaploves perka? Bet taigi vyksta renginiai, reikia viską suplauti, ne akmens amžiuje gyvenam...“ – aiškina A. Šlivinskas.
Bendruomenė yra parašiusi įvairių projektų gyvenimui palengvinti – turi traktoriuką žolei nusipjauti, ketina pirkti trimerį.
11. Žemė. Didžiausi bendruomenės darbai – amatų centro įrengimas ir sporto aikštelės ir poilsio zonos sutvarkymas. Jau daugiau kaip penkerius metus naudojasi krepšinio aikštele su specialia danga.
Poilsio zona atsirado vietoje, kuri buvo sunkiai praeinama tiek pėsčiam, tiek važiuotam. Ypač pavasarį – viskas skęsdavo. Pirmininkas pats pasirūpino raudonomis trinkelėmis, kad galėtų pažymėti dangos įrengimo metus – 2012. Tais pačiais metais buvo įrengtas ir amatų centras. Kaimas dar turi 2 ha 4 arus žemės bendruomenės poreikiams. Bendruomenės viešosios erdvės ir jų pagrindas – žemė – įteisinti nuosavybės dokumentuose.
12. Krepšinis. O kaipgi be jo? Bendruomenė turi neformalią jaunimo grupę „Perlas“, kuri įsteigė krepšinio klubą. Jam vadovauja Arvydo Šlivinsko sūnus, irgi ūkininkas Rokas Šlivinskas – vienas pagrindinių bendruomenės rėmėjų. Klubas dvejus metus skynė visokius laurus. Pernai Marijampolės lygoje vienintelio ūkininko A. Šlivinsko remiamas klubas netgi užėmė pirmąją vietą – nugalėjo garsiąją „Mantingą“. Tai buvo paskata surinkti solidų fondą ir dargi tapti RKL žaidėjais. Šį pradinį postūmį vietiniams krepšininkams primins sirgalių marškinėliai su Šlivinskų ūkio užrašu ir, žinoma, aktyvaus žaidimo ženklai aikštelėje. Dabar čia toliau treniruojasi bendruomenės neformalios grupės „Perlas“ nariai. Jų apranga – irgi bendruomenės rūpesčio vaisius: ieškojo rėmėjų, gavo paramą, lygiai taip pat surado ir vežėją.
13. Fontanas. Šalia Pūstapėdžių bendruomenės namų veikia fontanas. Jei netikite, atvažiuokite – išvysite šį stebuklą savo pačių akimis.
Šiuo metu Pūstapėdžiuose – 325 gyventojai. Oficialioje kaimo bendruomenėje – 52 nariai. Kaimas keičiasi – vis atsiranda žmonių, kurių bendruomenės pirmininkas nepažįsta. Kai bendruomenė organizuoja renginį, kvietimus stengiasi išdalinti visiems, kviečia susipažinti, pabendrauti. Turi tikslą įsteigti saugią bendruomenę.
Ūkininkas įrengė ir stebėjimo kameras prie bendruomenės namų – išsyk neliko šiukšlintojų, sveiki dabar gėlynai ir fontanas. Džiaugiasi, kad vienas kitas iš naujų atvykėlių susiranda ir bendruomenę ar bent jau Vaikų dienos centrą. Jis rajone pristatomas kaip vienas geriausių, jis ir daugiausia lėšų rajone per projektus gauna.
„Jei ne per rajoną gauname pinigų, tai per Žemės ūkio ministeriją, jei ne per ją, tai per Socialinių reikalų ir darbo ministeriją. Kad tiktai tokiame lygyje išsilaikytume – tai būtų gerai“, – svarsto A. Šlivinskas. Pirmininko gąsdinimais išeiti mažai kas tiki, o ir bijo apie tai pagalvoti: energingesnio kandidato kaime į pirmininkus nemato. Ir kol kas visa, kas įdomiausia ir svarbiausia Pūstapėdžiuose, sukasi apie ūkininką, kartu su kitais čia kuriantį tikrus stebuklus.
