Minesota – viena iš šiaurinių JAV valstijų, kurioje yra dešimt tūkstančių ežerų su pavadinimais ir dar mažiausiai tiek pat bevardžių. Tai ne tik žvejų, bet ir žemės ūkio kraštas, savo vaizdais ir charakteriu primenantis lygumų Lietuvą.
Beje, apie žvejus – čia labai populiari poledinė žvejyba. Ant visų ežerų žiemos metu susikuria tikri žvejų miesteliai. Žvejai atvažiuoja savo pikapais ir atsiveža nedidelius namelius.
Kai kurie jų ypač stilingi. Viduje gali sėdėti du ar keturi žvejai. Kiekvienam – po eketę. Jei iš tiesų labai šalta, galima įsijungti dujinį šildymą. Ant Minetonkos ežero nusidriekia ištisos žvejų namelių gatvės.
Netrukus privažiuojame sodybą pakelėje – čia gyvena mūsų šios dienos herojus ūkininkas Eimantas Ališauskas – vienas iš daugelio aktyvių Minesotos lietuvių bendruomenės narių.
Jis ir du jo sūnūs – tikri ūkio vyrai. Vairuoja bet kokią techniką, moka elgtis ir su žeme ir su gyvuliais. Eimantas kalba dailia dzūkiška šnekta, tik kartais vairuodamas užsimiršta ir tęsia pokalbį angliškai – iš įpratimo. O kokia kalba jis mąsto? „Mąstau lietuviškai“, – atkirto vyras.
Atvykti pas Eimantą – reiškia pamatyti, koks yra tikras amerikietiškas ūkis. Lietuvių, dirbančių tokiuose ūkiuose, gal ir rastum, tačiau labai retai pasitaiko, kad tautiečiai patys prižiūrėtų ūkį.
Dažnai įsivaizduojame, kad Amerikoje ūkiai būna tik stambūs. Taip, yra ir tokių, tačiau dauguma – kelių šimtų akrų didumo. Akras – apie pusė hektaro. Tokiais ūkiais nusėtos visos aplinkinės valstijos. Tai ūkiai, į kuriuos galima užsukti ir šį bei tą nusipirkti tiesiai iš augintojo rankų.
Vištidėje kudakuoja vištos, o lauko aptvare baubia mėsinės karvės bei jaučiai. Už tvoros – saulės baterijų elektrinė.
Amerika iš principo labai patogi šalis kokį nors darbą išmanančiam žmogui. O jei dar turi nuosavus įrankius, sunkvežimį ar nuosavo žemės – tik dirbk ir nieko netrūks. Bus net laisvo laiko ir pinigų pramogoms.
Kartu gyvena ir Eimanto mama bei jos vyras. Visi draugiškai dirba ūkyje, todėl samdyti darbuotojus tenka tik per pačius didžiausius darbymečius – nuimant derlių. Nieko naujo – darbų čia niekada netrūksta. O žiemą galima remontuoti kokį senovinį sunkvežimį.
Pirmiausia Eimantas aprodo ūkinius pastatus. Čia yra daržinė, kurioje kaba virvė – galima smagiai pasisupti. Visur pilna senos remontuojamos ar nenaudojamos technikos. Galima sakyti – tikras technikos muziejus. Potraukį senovinei technikai turi ir Eimantas, ir mamos vyras.
Pastogėje kudakuoja vištos, o lauko apvare baubia mėsinės karvės bei jaučiai. Už tvoros – saulės baterijų elektrinė. Ji užima 30 akrų. Ūkis išnuomojo šią žemę elektrinei 30 metų laikotarpiui.
Tiek trumpai apie ūkį, tačiau vertas dėmesio ir gyvenamasis namas. Jis yra devynioliktojo amžiaus pabaigos statybos. Puikiai atrodo ir šiandien. Namas – puikus įrodymas, kad ūkis čia gyvuoja jau šimtmečiais. Juk prieš jį čia stovėjo kitas ūkininko namas – medinis.
Žinoma, daugiausia kalbos – apie vyriškas smulkmenas. Pavyzdžiui, apie taip amerikiečių mėgstamus pikapus. Tikras kaimo bernas be tokio šokiuose gali nesirodyti. Eimantui labiau patinka tas pikapas, kuris yra galingesnis, bet jame mažiau vietos keleiviams: „Mažiau nei aštuonių cilindrų – nedomina.“
Eimantas apie Lietuvos ūkininkus žino nedaug. Galvoja, kad dėl mūsų derlingų žemių turėtų visi klestėti – maži ir dideli. Kokį ūkį valdo ši labai lietuviška Minesotos lygumų šeima?
Jis atskleidė, kad šiemet pasėlių bus 30 akrų mažiau, šis plotas išnuomotas saulės elektrinei, esančiai čia pat už tvoros.
„Mes turime 90 akrų nuosavos žemės ir dar nuomojam apie 400 akrų. Kasmet sėjame kukurūzus ir sojų pupeles – per pusę padalijus“, – aiškina dzūkiškai Eimantas.
Jis atskleidė, kad šiemet pasėlių bus 30 akrų mažiau, šis plotas išnuomotas saulės elektrinei, esančiai čia pat už tvoros. Šiai elektros energijos kompanijai ūkio plotas išnuomotas 30 metų.
Taigi, jokių ryšių su valdžia, jokių kyšių ir jokios korupcijos – paprasti ūkininkai sudarė sandorį su saulės energetikos kompanija ir iš to gavo šiek tiek naudos.
Dar viena detalė – nei sėklų pasėliams, nei trąšų ūkis iš nieko nesiskolino. Viską puikiausiai įsigijo pats. Tuo tarpu Lietuvoje dažnas ūkininkas, dirbantis iki 500 hektarų, yra priverstas trąšas skolintis iš didžiųjų supirkėjų.
Už jas rudenį „sumoka“ derliaus dalimi. Kažkam tai patogu. Kartais tai visai naudinga ir patogu, tačiau „skola ne rona“.
O jeigu metai prasti, jei nėra gero derliaus? Tuomet toks ūkis Lietuvoje pradeda klimpti į finansinę duobę. O jei dveji metai iš eilės nesėkmingi? Tuomet trąšų skolintojas mandagiai pasiūlo nupirkti žemę, nurašyti skolas. O tu, mažas Lietuvos ūkininke, eik velniop.
Eimantas tik ėmėsi už galvos, klausydamas apie tai. Tai kurių velnių reikalingas draudimas? Jis padengia nuostolius, jei metai iš tiesų labai prasti. Be to, derlių laiko iki pavasario, nes tuomet lengviau parduoti. Tam yra nuosavi angarai.
Nesupratau – taigi prieš nuimant derlių piktžolių nebereikia naikinti! Kam viską purkšti nuodais?
Žinoma, atsižvelgia į supirkimo kainas. Jei mato, kad mažai moka, laiko iki pavasario. Kartais būna, kad sumoka, tačiau paprašo pristatyti viską po kelių mėnesių – papildomi pinigai už laikymą. Tiesiog reikia sekti kainas ir rinką.
Dzūkas nesuprato, kodėl kai kurie mūsų ūkininkai prieš nuimdami derlių „džiovina“ jį herbicidais. Jis žino, kad tokie reikalingi pavasarį nuo piktžolių, bet vėliau tai – nuodai: „Nesupratau – taigi prieš nuimant derlių piktžolių nebereikia naikinti! Kam viską purkšti nuodais?“
Pas mus grūdus auginantis ūkininkas apie gyvulius nė negalvoja, o Eimantas kasmet užaugina 15–20 mėsinių galvijų. Ūkyje ganyklų tokiam skaičiui pakanka. Galima sakyti, kad tai puikus priedas ir savotiškas draudimas, jei derlius prastas.
„Už trąšas ir degalus dažniausiai mokame į priekį. Tada gauname geresnes nuolaidas. Taip pat mes turime „crop insurance“ (derliaus draudimą) – jeigu prastas derlius, tai draudimo bendrovė padengia nuostolius. Derliaus kainą apskaičiuoja išvesdama penkerių metų kainų vidurkį“, – paaiškino Eimantas.
