– Gerb. Šarūnai, dėl nuošalumo Ažytėnus šio kaimo gyventojai kartais pavadina „Dievo ir žmonių užmirštu kampeliu“. Ir kartu tai yra kaimas, kuriame buvo parašyta garsioji Mikalojaus Katkaus etnografinė apybraiža „Balanos gadynė“. Šiuo metu didžioji dalis kaimo žmonių susiję su Ažytėnų žemės ūkio bendrove, kuriai vadovaujate. Kaip atsidūrėte šiame nuošaliame kaime?
– Esu gimęs ir užaugęs kaime – 20 kilometrų nuo Ažytėnų, Medininkų kaime. Baigiau Krakių pradinę mokyklą, vėliau – Dotnuvos vidurinę, tada Žemės ūkio akademiją. Mano tėvas buvo agronomas, šią profesiją pasirinkau ir aš. Jau trisdešimti metai, kai esu čia. Svajojau būti ūkininku, toks šiandien ir esu. Neseniai agronomijos mokslus baigė vienas iš trijų mano sūnų, kaime dirba ir kitas, trečias dar mokosi A. Stulginskio universitete.
– Ar neteko girdėti iš anų laikų kaimo žmonių savo vaikams sakant: kaime – sunku, gal geriau rinkis miestišką specialybę? Daugelis vaikų taip ir padarė. Ar jūsų šeimoje taip nebuvo kalbama?
– Būdavo, kad ir sakydavo, ir kad rinkdavosi miestiškas specialybes. Tačiau mūsų karta augo kaime. Nuo mažens tėvas imdavo mane į laukus, važiuodavome kartu motociklu. Iš mano klasės nemažai moksleivių rinkosi žemės ūkio specialybes, net šeši įstojo į Žemės ūkio akademiją. Tiesa, galiausiai žemės ūkio specialistų iš mūsų laidos kaime liko nedaug. Atvirai sakant, ir aš svarsčiau, ką rinktis – istoriją ar agronomiją. Tačiau tuo metu Žemės ūkio akademija buvo toji aukštoji mokykla, iš kurios neimdavo į kariuomenę. Be to, ten buvo labai stipri dziudo komanda, o aš tuo metu kaip tik sportavau, buvau pasirinkęs dziudo, ir ten mane kvietė. Manau, tai nulėmė ir mano pasirinkimą, ir dėl to šiandien nė kiek nesigailiu. Nuo mažens patiko kaimo darbai, teko dirbti visokių, karvę melžti moku ir dabar. Tik treji metai, kaip su žmona nebelaikome karvės.
– Baigdamas aukštąją mokyklą nesidairėte į miesto pusę?
– Ne, juolab, kad tai buvo 1988-ieji, Sąjūdžio metai, ėmė pūsti kiti vėjai, tais metais jau buvo galima svajoti apie ūkininko ateitį. Pradėjau auginti bulves, vežėme jas į Rusiją, Baltarusiją. Atsikėlėme čia senelio susigrąžintus 7 hektarus žemės, įkūrėme ūkį. Galima sakyti, klimpome vis gilyn į žemės ūkį, vis labiau tuo domėjomės.
– Žemės ūkio verslas – nuolatinių iššūkių sritis...
– Šiandien žemės ūkis yra labai sudėtingas, sunkus, tik su jam būdinga rizika ir iššūkiais verslas, tačiau sunku būtų surasti įdomesnį. Čia nebūna dienos, kuri būtų tokia pat, kaip praėjusioji. Šis verslas vyksta po atviru dangumi – nėra jokio stogo. Kiekviena sėja, augalo augimas, derliaus nuėmimas – viskas vyksta tavo akyse, besikeičiančios gamtos poveikyje. Čia prireikia ir lankstumo, ir žinių. Be to, esu pastebėjęs – per septynerius pastaruosius metus gamta ypatingai pasikeitė. Gamtoje vyksta ypač dideli pokyčiai. Jau antrus metus maudomės baloje, nuimti derlių nepaprastai sudėtinga, ne mažiau sunku ir pasėti. Mūsų augalininkystės darbų sezonas baigsis sausio mėnesį – tik tada baigsime vežti runkelius. Dabar žemės ūkis darosi labai koncentruotas verslas, dirbame labai daug. Džiaugiuosi, kad dar mūsų žmonės turi tą kaimišką gyslelę – jei mato, kad reikia, tai dirba be jokio raginimo. Todėl labai džiaugiuosi visais dirbančiaisiais. O tie, kurie kritikuoja mus, sakydami, kad ūkininkai per daug gerai gyvena, tai daro iš nežinojimo ir nesupratimo.
– Savo karjerą pradėjote nuo asmeninio ūkio?
– Po mokslų sugrįžau į kolūkį. Tuo metu jam vadovavo pirmininkas Vaclovas Vitas – labai šviesus žmogus. Jis čia buvo surinkęs gana jauną komandą. Tuo metu su dviem draugais pradėjome ūkininkauti. O renkant naują bendrovės vadovą, išrinko mane. Taip ir vadovauju čia 27-tus metus – šiuo metu tai mišrus ūkis, turime gerą 300 pieninių karvių bandą. Lygiagrečiai ūkininkauju savo augalininkystės ūkyje.
– Ar per tą laiką labai pasikeitė žmonių santykiai, jų požiūris į bendrumą?
– Kai atvykau čia, sutikau labai nuoširdžių, darbščių žmonių. Daug iš jų mokiausi, ir tikrai buvo įdomu su jais dirbti. Pradžia nebuvo lengva. Juk čia – ypač nuošali vieta. Mačiau, kad taip buvo visuose rajonuose: aplink rajono centrą – parodomieji kolūkiai, jiems daugiausia dėmesio. Iki tokių, kaip šis ūkis, nebuvo nei asfaltuotų kelių, mažai kas iš jaunų specialistų čia norėjo gyventi. Tačiau man čia patiko. Turime labai gražią gamtą, šalia pratekančią upę Šušvę, šalia jos esu pasistatęs namą, ten, vienkiemyje, įkūriau ir savo ūkį. Žiūrint iš dabartinės perspektyvos, šis pasirinkimas turi privalumų: čia ramiau, mažiau valdžių. Kaip aš kartais sakau, čia niekada nebuvo valdžios – tiek anais laikais, tiek ir šiais. Į užkampį nelabai kas nori važiuoti, o tuo labiau – spręsti susidariusių problemų. Žmonės čia gyvena savo bendruomenės gyvenimą.
– Gal dėl to išsaugojote stabilius santykius, jie nepatyrė didelių sukrėtimų permainų laikotarpiu?
– Iš savo gyvenimo praktikos esu pastebėjęs: tas bendruomeniškumas yra didesnis ten, kur gyvena vietiniai žmonės, senbuviai. Jei tokių dauguma, jie palaiko santykių tęstinumą. Tačiau į Ažytėnus suvažiavo daug žmonių iš visos Lietuvos. Kiekvienas čia atsinešė tam tikrą kultūrą, bendravimo ypatumus. Ne visi atrado santykį su kitais, ne visi sulipo, nors man jie visi atrodo geri – tereikia su jais kalbėti, juos suprasti, išklausyti. Pastebiu, kad vis daugiau tyliu, o kalba žmonės. Vis mažiau kam yra tą žmogų išklausyti. Vaikai – užsienyje arba miestuose. Jei užeini pas senyvo amžiaus žmogų ar sustoji pasišnekėti, matau, kad tokio bendravimo jam labiausiai trūksta. Ypač kaime – čia žmogus dažniausiai paliktas pats sau. Kultūros čia mažai, mokyklos uždarytos, pašto, medicinos punkto irgi neliko, tik biblioteka. Žmonės tapo uždaresni.
– Jaučiate kitokio bendravimo poreikį?
– Prisipažinsiu: norėčiau didesnio bendruomeniškumo. Tačiau – galvosūkis, kaip tai padaryti. Esu ir Kėdainių Vietos veiklos grupės valdybos narys, prisimenu, kaip kūrėme bendruomenes: prieš septynerius metus to entuziazmo buvo daugiau. Galbūt, jei dėmesys bendruomenėms būtų didesnis, reikalai klostytųsi kitaip. Dabar bendruomenės pirmininkas dirba, negaudamas jokio finansinio atlygio. Bendruomenė gyvuoja iš 2 proc. paramos, padeda ūkininkai. Netgi svarstau, kad galbūt valdžia pajuto konkurenciją ir net išsigando, kad bendruomenės gali tapti per daug stiprios. Palaidą žmonių masę valdyti, į savo pusę patraukti pavienius, stiprios grupės nesiejamus žmones, yra daug lengviau. Dėmesys seniūnijų centrams dar jaučiamas, tačiau tokie atokūs kaimai, kaip mūsų, palikti likimo valiai. Tai, kad prieš dešimtmetį uždarė pradinę mokyklą, mums buvo labai skaudu. Šis mokyklų uždarinėjimo vajus, manau, dar atsilieps ateityje. Bandėme ir kovoti, rinkome parašus, nes jaunų šeimų ir mažų vaikų turime nemažai – bendrovėje dirba daug jaunimo. Bet, mano manymu, vietos politikams pritrūko platesnio mąstymo. Daug gerų dalykų nušlavė tarsi buldozeriu.
– Kaip dėl to pasikeitė kaimas?
– Daug kas čia pasikeitė. Bet, reikia pasakyti, kad ir žmonių buvo daugiau. Anuomet Ažytėnuose gyveno 400 žmonių, dabar – apie 200. Apie 50 jų dirba mūsų bendrovėje, vasarą – iki 60. Jeigu atsisakytume gyvulininkystės, kuri imli darbo jėgai, prie dabartinės modernios technikos mums užtektų ir 15. Dėl nestabilumo rinkoje, šokinėjančių pieno supirkimo kainų gyvulininkystė yra nepatraukli šaka, o ir gyvulys reikalauja nuolatinės priežiūros, todėl nenuostabu, kad gyvulininkystės ūkių Lietuvoje vis mažėja. Ir dabar šioje srityje – arba sugebi ir išlieki, arba bankrutuoji. Todėl verslumas kaime didėja. Ir per krizę kaimas buvo tas garvežys, kuris tempė Lietuvą. Gaila tik, kad ne visi tai supranta. Teko skaityti Lenkijos prezidento šventinę kalbą apie kaimą ir ūkininkus – matyti, kad kaimyninėje šalyje požiūris į kaimą yra šiek tiek kitoks. O pas mus – vien populizmas: laimi tas, kas garsiau rėkia, kas atstovauja galios poziciją. Tačiau man ir gėda, ir gaila, kad Lietuva praranda savo šaknis. O Lietuvos šaknys yra kaime. Bet mes į kaimietį imame žiūrėti panašiai, kaip anglai – šiek tiek iš aukšto, skeptiškai. Kas kita – Prancūzijoje, turinčioje gilias kaimiškas šaknis. Prancūzai kaimo žmogų gerbia ir palaiko. Prancūzas ūkininkas ir Eliziejaus laukuose pila srutas, ir miestiečiai sako: gerai daro, tai – bendras reikalas. Mums iki šio požiūrio – toli.
– Neliko optimizmo?
– Be jo gyvenime būtų visai blogai. Turiu vilties: bendrovėje turiu suformavęs gerą, nuoširdžiai dirbantį kolektyvą.
– Ir tai yra aktyvūs bendruomenės nariai?
– Na, bendruomenėje veiklesnės moterys. Kol kas nematau, kad padėtis labai keistųsi. Nors tikiu, kad evoliuciškai tie santykiai vėl dėliojasi. Galbūt atsiras poreikis. Nes per prievartą jokios bendruomenės nesukursi – turi būti bendras tikslas, bendras interesas. Prisimenu, kaip kartu mes kūrėme projektą ir sutvarkėme M. Katkaus parką: pastatėme paminklą, išklojome takelius, įrengėme sporto ir vaikų žaidimo aikšteles. Ateina mamos su mažais vaikais, ateina jaunimas (M. Katkus (1852–1944) – Ažytėnuose gimęs ir gyvenęs prozininkas, etnografas, liaudies švietėjas, draudžiamos spaudos platintojas, visuomenės veikėjas, pirmasis diplomuotas Lietuvos agronomas, parašęs garsią etnografinę apybraižą „Balanos gadynė“ – red. past.). Įsigijome žoliapjovę, mokyklos pastate įsirengėme bendruomenės salę ir kitas patalpas visame aukšte – nuomojame iš savivaldybės. Žmonės čia ateina pažaisti tenisą, turime savo krepšinio komandą. Suteikiame šarvojimo salę. Švenčiame šventes, vyksta koncertai, rengiame išvykas į kitas kaimo bendruomenes. Turime kapelą. Aprengėme, nupirkome instrumentus. Jei bėda – padedame vieni kitiems. Kaime kiekvienas žmogus arti kito, vienas kitą pažįsta, žino, kas yra kas, nieko nepaslėpsi. Kaimas nedidelis, bendruomenė irgi maža.
– Kai kurios bendruomenės bando kurti naujas darbo vietas...
– Jei nebūtų pas mus darbo vietų, galbūt galvotume apie verslą, naujų darbo vietų kūrimą. Kituose kaimuose bendruomenės kepa duoną, spaudžia sultis. Esame ir mes įkūrę siuvyklą – pagal projektą įsigiję keturias siuvimo mašinas, vieną mezgimo ir vieną siuvinėjimo. Moterys gali susikurti šiomis mašinomis, ką nori, vaikai – pasimokyti. Tačiau kitų panašių projektų kol kas nekuriame. Čia žmonės ir be to gali susirasti darbą, jei tik netingi.
– O ką daryti su tais, kurie nedirba ir netgi nebenori dirbti?
– Yra ir čia likimo nuskriaustų žmonių, turinčių priklausomybę – kaip ir kiekviename kaime. Jiems sunkiai begalime padėti. Atkūrus nepriklausomybę, dalis žmonių nebuvo pasiruošę gyventi laisvos rinkos sąlygomis. Prie šios situacijos prisidėjo ir neapgalvotas pašalpų mokėjimas. Užsiauginome „pašalpinių“ kartą. Tai vaikai, kurie nematė, kad jų tėvai eitų į darbą. Kai tokio vaiko paklausi, iš kur gausi pinigų, kai užaugsi, jis atsako: gausiu pašalpą. Visiškas nonsensas, kad dalis žmonių pasiėmė iš Europos Sąjungos kompensacijas už tai, kad pasitrauktų iš žemės ūkio. Suprantu Europos poziciją: jai reikia ne gamintojų, o vartotojų, bet kodėl tokią politiką palaikė mūsų valdžia? Ši politika ne tik nuvarė nuo žemės daug žmonių, bet ir atėmė iš daugelio žmonių pagrindinį gyvenimo stimulą: kol dar turėjo karvutę, ožkelę, tol dar judėjo, bendravo su kaimynais. Kai tokius žmones vaikai parsivežė į miestą, jie ten tarp keturių sienų taip ir nepriprato – esu kalbėjęsis su ne vienu.
– Tačiau visose aukštesnės civilizacijos šalyse dirbančiųjų žemės ūkyje mažėja, gal tai – neišvengiama?
– Sutinku, mes vis labiau globalizuojamės – mačiau tai keliaudamas po įvairias pasaulio šalis. Ir – norėsime ar nenorėsime – ūkiai stambės. Konkurencija irgi aštrėja, teks sukti galvą, kaip pagaminti su mažesnėmis sąnaudomis, investuoti į naujas technologijas ir techniką, kad tavo produkcija būtų konkurencinga. Kito kelio nėra. Siunčiame jaunus mechanizatorius į kursus, išmokiname. Reikia prisitaikyti prie gamtos, išnaudoti gerą dieną, o kartais ir naktį – keičiantis klimato sąlygoms, nebegali rizikuoti. Žemdirbystei dabar prireikia momentinės, smūginės taktikos.
– Kokį kaimą įsivaizduojate po 20 metų?
– Jei norime turėti gyvybingą kaimą, turėti daugiau jaunimo, tai kaime turėtų atsirasti daugiau miesto. Nes kitu atveju jaunimas bėgs iš kaimo – dabar yra XXI amžius, ir jaunas žmogus vis tiek ieškos, kur jam lengviau, kur daugiau pramogų. Jei regioninės politikos nebus, kaip jos nebuvo iki šiol, tai iš tikrųjų nebus labai gerai. Kalbu ne apie pagalbą. Jei esi sveikas, darbingo amžiaus, turi išgyventi ir be valdžios padėjimo. Tačiau valstybė turėtų pasirūpinti infrastruktūra: keliais, privažiavimu, kultūros centrais, sporto aikštelėmis. Šioms sritims turėtų būti skiriamos rimtesnės investicijos. Ir reikėtų nustoti žiūrėti į kaimo žmogų kaip į kažkokį blogį. Pamenu, lankiausi Danijoje, mus vežė į seną fermą, kurioje įkurta trąšų barstytuvų gamykla. Ir ji ten įkurta todėl, kad yra mokestinės lengvatos – tokia yra regioninė politika.
Dabar mes turim tik Vilnių, dar šiek tiek Klaipėdą, Kaunas pastaruoju metu irgi bando vytis. Turime didžiulius centrus, megapolius, kuriuose viskas ir koncentruojasi. Turbūt jau pusė Lietuvos Vilniuje dabar. Ir tie žmonės ten dūsta. Pamenu, buvo ministerijoje pasitarimas, baigėsi jis 17 valandą, tai pusantros valandos užtruko, kol iš Vilniaus išvažiavau, nors skaičiavau, kad per tiek laiko namus nuo Ukmergės gatvės pasieksiu. Baisūs kamščiai, ir žmonės juose stovi kiekvieną dieną. Kiek gyvenimo jie praranda!
– Kai kurios kaimo bendruomenės panašios į bendraminčių klubus, kurie rūpi ribotam skaičiui žmonių. Kaip manote, kodėl?
– Tiek kooperacijos srityje, tiek bendruomenėse susiduriame su lyderystės problema. Trūksta žmonių, kurie gebėtų suburti žmones, suvienyti juos bendram tikslui pasiekti. Manau, kad turėtume po truputį mokytis lyderystės, nes savaime tie dalykai neatsiras. Darbas bendruomenėje – tas pats marketingas: kaip ką nors nuveikti, pritraukti, parduoti. Kaip suvienyti ūkininkus, kurie iš tikrųjų yra konkurentai, ir ta konkurencinė kova yra nemaža. Džiaugiuosi, kad rajone turime gerą ūkininkų sąjungos branduolį – dėl to mums lengviau kalbėtis su valdžia, nes daug ką reikia išsikovoti, niekas savaime neatsiranda. Su nostalgija prisimenu pirmuosius ūkininkavimo metus – buvo beprotiškas entuziazmas, jo dabar liko nedaug. Neturėjome nei pinigų, nei geros technikos, nei europinių išmokų. Tačiau žmonės pasitikėjo ateitimi, ir tai labai stipriai vedė į priekį. Prisimenu savo pirmąją kelionę į Angliją – atrodė, kad mes vis dar Viduramžiuose. O dabar mumis net olandai stebisi: darbo srityje nušuoliavome labai toli. O štai santykių srityje – užstrigome.
– Tačiau iš Jūsų bendruomenės darbų atrodo, kad jau pajudėjote iš mirties taško...
– Nenoriu pasakyti, kad Lietuvos kaimo paveikslas – visiškai liūdnas. Žmonės gyvena, gimdo, gyvenimas tęsiasi. Mes dar gyvename nuostabiai gražioje aplinkoje, o ir žmonės man neatrodo blogi. Blogų žmonių man nėra. Sutinku kitokius žmones, bet nesakau, kad jie blogi. Kalbėjausi su švedais: jie pripažįsta, kad turėjo daug problemų, bet laiku susigriebta, ir dabar Švedija – klestinti šalis. Galbūt mums tiesiog reikia daugiau laiko visiems santykiams nusistovėti? Mūsų tauta beprotiškai maža ir ji mažėja. Kad ji išliktų, reikėtų investuoti į švietimą, mokymą, bendrumo stiprinimą. Koncentracija vien į gamybą, į ekonominio rezultato siekimą problemos neišspręs. Juk jau dabar gyvename ne blogiau nei daugelyje kitų Europos šalių, tačiau pagal laimės indeksą esame tarp paskutiniųjų. Kodėl laimingiausi yra danai, nors saulės jie irgi ne tiek daug turi? Kalbėjausi su Danijos cukraus fabriko direktoriumi apie paprastus, žmogiškus dalykus. Tai supratau, kad jiems labai daug duoda tikrumas dėl ateities, bendruomeniškumas.
