Liturginių metų pradžią žymintis advento laikotarpis yra tylus, pilnas susikaupimo ir būsimo stebuklo laukimo.
Mes, Lietuvos broliai pranciškonai, kviečiame kartu keliauti per adventą ir šv. Kalėdų laukimą įprasminti kasdieniu Evangelijos apmąstymu.
Norime jus lydėti šioje kelionėje ir su kiekvienu adventą skaičiuojančiu kalendoriaus lapeliu padėti pripildyti širdis Dievo žodžio.
Br. Algirdas Malakauskis OFM komentuoja Evangeliją pagal Joną (Jn 1 1-18)
Pradžioje buvo Žodis.
Tas Žodis buvo pas Dievą,
ir Žodis buvo Dievas.
Jis pradžioje buvo pas Dievą.
Visa per jį atsirado,
ir be jo neatsirado nieko,
kas tik yra atsiradę.
Jame buvo gyvybė,
ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa.
Šviesa spindi tamsoje,
ir tamsa jos neužgožė.
Buvo Dievo siųstas žmogus,
vardu Jonas.
Jis atėjo kaip liudytojas,
kad paliudytų šviesą
ir kad visi per jį įtikėtų.
Jis pats nebuvo šviesa,
bet turėjo liudyti apie šviesą.
Buvo tikroji šviesa,
kuri apšviečia kiekvieną žmogų,
ir ji atėjo į šį pasaulį.
Jis buvo pasaulyje,
ir pasaulis per jį atsiradęs,
bet pasaulis jo nepažino.
Pas savuosius atėjo,
o savieji jo nepriėmė.
Visiems, kurie jį priėmė,
jis davė galią tapti Dievo vaikais –
tiems, kurie tiki jo vardą,
kurie ne iš kraujo
ir ne iš kūno norų
ir ne iš vyro norų,
bet iš Dievo užgimę.
Tas Žodis tapo kūnu
ir gyveno tarp mūsų;
mes regėjome jo šlovę –
šlovę Tėvo viengimio Sūnaus,
pilno malonės ir tiesos.
Jonas apie jį liudija ir šaukia:
„Čia tasai, apie kurį aš kalbėjau;
tas, kuris paskui mane ateis,
pirmiau už mane yra buvęs,
nes jis už mane pirmesnis“.
Tikrai, iš jo pilnatvės
visi mes esame gavę
malonę po malonės.
Kaip Įstatymas duotas per Mozę,
taip tiesa ir malonė
atėjo per Jėzų Kristų.
Dievo niekas niekada nėra matęs,
tiktai viengimis Sūnus – Dievas,
Tėvo prieglobstyje esantis,
mums jį atskleidė.