Empatija, kurią galima apibrėžti kaip gebėjimą įsijausti į kito emocinę būseną ar situaciją, yra gan įvairiai interpretuojama ar pasitelkiama skirtingose meninėse praktikose. Pats terminas nėra gan paprastas ar vienmatis. Gan paradoksalu, tačiau nepavykęs (?) pokalbis apie empatijos sampratą buvo Naujosios kairės 95 subyrėjimo priežastis. Diskusijoje sieksime išsiaiškinti, kokias pozicijas šiame naujame pasaulyje užima menininkai. Globalių ir vietinių krizių ar konfliktų fone šiuolaikininis menas taip pat stengiasi užsiimti pasaulio perkūrimu ar kelti jautresnes temas, susijusias su susitapatinimu ir rūpesčiu. Ar menininkai ir menas turi išlikti objektyvūs bei šalti savo epochos stebėtojai bei kritikai, ar visgi jam neturėtų būti svetima ir atjauta? Ar menininkai, pagrįstos ar savivališkai prisiimtos empatijos ar agentavimo dėka gali kalbėti žmogiškų (tarkime, kitų mažiau įgalintų grupių) ar nežmogiškų (tarkime, augalų, grybų ar negyvųjų agentų) vardais savo meniniuose projektuose? Kur tos ribos, kurios skirtų, kas empatiška, kas spekuliatyvu, o kas jau neetiška ar manipuliatyvu?
Pašnekovai menininkai Agnė Jokšė, Robertas Narkus, Artūras Raila
Moderatoruoja menotyrininkas, kuratorius ir rašytojas Valentinas Klimašauskas
