Šiuolaikinės meno edukacijos praktikos, besiremiančios įtraukumo, bendradarbiavimo ir atidos kitam bei kitokiam principais, neretai pasitelkia meno kūrinį kaip tarpiningą prasmingam dialogui kurti. Tačiau dažnai kito batų matavimasis yra kupinas įvairių stereotipų, baimių ir kompleksų. Kokią praktiką turi Vilniaus meno erdvėse, muziejuose dirbantys edukatoriai ir su jautriomis grupėmis dirbantys sveikatos specialistai? Ar įmanoma per meną ugdyti empatiją ir kur slypi to naudos? Ko mums vis dar trūksta, kad nepasitikėjimas ir negalia virstų supergaliomis? Kada empatijos gali būti per daug?
Pašnekovai Eglė Nedzinskaitė (Nacionalinės dailės galerijos edukatorė), Nijolė Goštautaite-Midttun (psichiatrė, meno terapeutė), Simona Košinskaite (psichologė, MO muziejaus edukatorė), Barbora Suisse („Draugiški autizmui” vadovė), Ieva Petkutė („Socialiniai meno projektai” vadovė)
Diskusiją moderuoja meno edukatorė Rima Povilionytė
