Spalį Jungtinės tautos skelbė išanalizavusios „daugiau nei šimtą“ seksualinės prievartos atvejų prieš civilius Ukrainoje. „60 - 80 procentų seksualinės prievartos aukų niekur nesikreipia,“ - sako asociacijos „Lygiai“ vadovė Reda Jureliavičiūtė. To priežastys - stigma ir vyraujantis klaidingas įsitikinimas, kad moteris „norėjo pati“. Prievartos aukos visuomenėje smerkiamos tiek taikos, tiek karo metu.
Karo Ukrainoje situacija atskleidė ir kaimyninėje Lenkijoje, į kurią vykdomos politikos sukurtus ribojimus teikiant pagalbą seksualinės prievartos aukoms. Nesant baudžiamosios bylos, Lenkijoje moteris neturi teisės pasidaryti legalaus aborto, o baudžiamoji byla šiuo atveju neįmanoma, nes nusikaltėlis dažnai nežinomas ar neįmanoma jo identifikuoti. Lenkijos politikai sukūrė situaciją, kurioje pagalbos ieškanti ukrainietė priversta slapstytis ir nesikreipia į gydymo įstaigas. Kompleksinės pagalbos seksualinio smurto aukoms, pasak Redos Jureliavičiūtės, nėra ir Lietuvoje.
Antrasis projekto „Mūsų karas“ pasakojimas veda į šaltą sandėlį, kuriame prasidėjus karui savanoriai rinko humanitarinę pagalbą - higienos priemones, vaistus, kontracepcijos priemones moterims bei maistą ir priemones kūdikiams. Kad pagalbos teikimas nesustotų, savanoriai išeidavo atostogų savo įprastose darbovietėse.
