Prieš 3000 metų kai kurios bendruomenės Lietuvoje ėmė drastiškai keisti savo gyvenamąją aplinką dėl savo, artimųjų ir sukaupto turto saugumo bei išlikimo. Iki šių laikų išlikusi ir kraštovaizdyje akivaizdžiai išsiskirianti gyventojų elgsena davė pradžią piliakalnių tradicijai, egzistavusiai dar bent pustrečio tūkstančio metų. Ilgą laiką mokslininkai koncentravosi į vėlyviausią šios tradicijos etapą, atspindintį LDK valstybingumo gynybos laikus, todėl pradžia liko nepakankamai pažinta. Pastaraisiais metais suaktyvėjus ankstyviausių piliakalnių tyrimams, atsirado proga grįžti prie svarbių klausimų apie šį priešistorės etapą. Kas privertė Lietuvos gyventojus paskirti adekvačius darbo jėgos resursus ne tik ūkinės veiklos plėtrai, bet ir pirmųjų fortifikacijų kūrimui? Kokios ankstyviausios gynybinės sistemos plėtotos Baltijos šalyse? Kas lėmė jų pobūdį ir kaip buvo panaudojama aplinka, užsitikrinant pranašesnes pozicijas galimuose konfliktuose?
Istorinį artefaktą pristatė LNM vyresn. muziejininkė Lijana Muradian.
Artefaktas: Sudedamos, molinės formos dalys, skirtos bronziniam kirviui lieti. Rastos 1978 m. archeologinių tyrimų metu Narkūnų piliakalnyje (Utenos r.) (vad. R. Volkaitė-Kulikauskienė).
