1918 m. universiteto kūrimą Vilniuje deklaravo tiek lietuviai, tiek lenkai, tiek trumpai čia valdžią turėję bolševikai. Ir vieni, ir kiti jį matė kaip senojo, 1832 m. carinės Rusijos uždaryto universiteto tąsą. Tačiau jį pavyko atkurti tik 1919 m. rudenį ir tai padarė Józefas Piłsudskis. Naujam gyvenimui Stepono Batoro vardu pavadintas universitetas atėjo konstruodamas imperatoriškojo (carinio) universiteto mitą, kaip brolių Sniadeckių, Adomo Mickevičiaus ir Joachimo Lelewelio universitetas. Pirmaisiais metais atkurtojo universiteto mūruose spinduliavo Didžiojo Adomo dvasia, tuo tarpu trečiojo dešimtmečio antroje pusėje, į Universiteto biblioteką perdavus Joachimo Lelewelio knygų ir atlasų rinkinius bei 1929 m. jubiliejaus metu perlaidojus Rasose ir patį istoriką, Stepono Batoro universitetas likusiam dešimtmečiui tapo Joachimo universitetu. Paskaitos eksponatas – skulptoriaus Kazimiero Jelskio 1863 m. sukurti bareljefiniai Jono (1756–1830) ir Andriaus (1768–1838) Sniadeckių portretai. Eksponatus pristato Ikonografijos rinkinių skyriaus vedėja dr. Jolanta Bernotaitytė. Istorijos miestui ir pasauliui – tai naujo formato Vilniaus universiteto ir Lietuvos nacionalinio muziejaus paskaitų ciklas, kurio metu muziejininkai pristatys saugomą vertybę, o istorikai atskleis su eksponatu susijusio laikmečio kontekstą.
