„Jis stvėrė mane už kaklo ir tėškė į grindis“, „Iš jo girdėdavau tik „Tu nieko nesugebi“, „Aš supratau, kad jei nesiginsiu, mane čia ir palaidos“ – tai liudijimai moterų, kurios patyrė ilgalaikį smurtą iš savo vyrų. Bijodamos dėl savo ir vaikų sveikatos bei gyvybės jos kreipėsi į tarnybas. Tačiau pagalbos nesulaukė.
Po ilgų kovų su instituciniais vėjo malūnais jos išdrįso papasakoti, kaip įstaigos, kurios turėjo padėti ištrūkti iš smurtinės aplinkos, įtraukė jas į sisteminio smurto realybę.
Tyrime kalbėjusios moterys pasakojo, kad po pagalbos šauksmo dėl smurto artimoje aplinkoje jų atžvilgiu pradėti vaiko teisių patikrinimai, inicijuota atvejo vadyba, mediacija ir kitos procedūros, sukėlusios dar daugiau įtampos ir baimės. Nors moterys valstybės nurodymus vykdo jau ne vienerius metus, vyrų smurtas prieš jas ir jų vaikus vis tiek tęsiasi.
Su smurto tema dirbantys specialistai tai vadina instituciniu smurtu.
