Diskusijoje dalyvauja:
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, socialinių paslaugų skyriaus vedėja Violeta Toleikienė,
Sveikatos apsaugos ministerijos, psichikos sveikatos skyriaus patarėja Edita Bishop,
Švietimo, Mokslo ir Sporto ministerijos, bendrojo ugdymo departamento direktorė Jolanta Navickaitė,
Vilniaus m. savivaldybės, tarpinstitucinio bendradarbiavimo ir koordinavimo skyriaus vedėja Lina Juškevičienė,
Sutrikusios raidos vaikų konsultavimo skyriaus vedėja Gintarė Šatė,
Asociacijos „Šiaulių Lietaus vaikai“ vadovė Živilė Kulėšė,
VšĮ „Augu kartu“ vadovė ir DURFloortime terapinio modelio ekspertė Paulina Kuraitienė.
Diskusiją moderuoja – VšĮ Penki pojūčiai steigėja Gabrielė Tervidytė – Arandi.
Šią daugiasluoksnę problemą galima analizuoti įvairiais aspektais. Žinoma, visuomet norisi atrasti spragas ir jas „užkamšyti“ ir visuomet kyla diskusija, kurios spragos pačios didžiausios ir svarbiausios bei, kas už jas ir jų taisymą atsakingas. Penkių pojūčių komanda konferencijos dalyviams siūlo prie šios temos prieiti labai pragmatiškai ir į problemas pažiūrėti iš Šeimos taško. INDIVIDUALIOS ŠEIMŲ ATVEJŲ VADYBOS perspektyvos.
Keliame ambicingą tikslą: norime labai aiškiai apibrėžti, kokia šeimų atvejų vadybos metodika ir sistema galėtų pretenduoti į valstybinio lygmens efektyvią, ilaglaikę, visapusišką ir nuoseklią pagalbą. Todėl kviesdami visus partnerius, dirbančius su šeimomis, prašome jų koncentruotis ne į tai, kas jau pasiekta – suprantame, kad dokumentų, kuriuose viskas išdėstyta labai kokybiškai yra ne vienas, bet į tai, kas trukdo pasiekti realių rezultatų.
Jei esate švietimo specialistas, ką norite ar turite žinoti apie raidos sutrikimus, galimą ir tinkamą nefragmentuotą pagalbą ne tik vaikui, bet ir šeimai?
Jei esate terapeutas, su kuo matote poreikį bendradarbiauti, kad jūsų kliento atvejis būtų visapusiškai išanalizuotas? Ar tikite, kad jau visos su šeimomis dirbančios įstaigos subrendo dirbti surėmę pečius? Jei ne – ką būtina daryti?
Profesionalių specialistų trūkumas, fragmentuotas sisteminis požiūris, atsakomybės ir iniciatyvos vengimas, stereotipai ir dar galybė kitų klausimų nuolat sukasi visų susirūpinusių galvose. Konferencijos metu ieškosime ir, tikėkimės, rasime atsakymus į bent dalį šių klausimų.
Mūsų visų pagrindinis tikslas – rasti tą atramos tašką, kuris leistų išjudinti įvairių įstaigų potencijas ir leistų ne tik suprasti, kodėl visapusė parama šeimai dar neteikiama, bet ir KĄ DARYTI, KAD ŠEIMOS JOS SULAUKTŲ?
