Mirusiųjų kūnai iš drono skrydžio; karys šalia paramos dėžių, rodantis „liuksus“, su besišypsančiu emoji ant veido, po kuriuo slepiamas ne tik identitetas (dėl saugumo), bet nesimato ir nuovargio bei išsekimo, kurį jis jaučia; ką tik sugriautame bute šalia sienos, kurios nebėra (ten buvo virtuvė, joje - tėvai), sėdinti mergina, iš siaubo užsidengusi burną.
Vaizdų daug, bet ar jie vis dar nuoširdžiai jaudina, ar vis dar norisi tai sustabdyti? „Kaip mes stebime šią visą tragediją? Ar mes nestebime to kaip dar vieno Netflix serialo? Kuriame, atrodo, jei nebus daugiau įtampos, mes perjungsime kanalą?“, - klausia fotografas ir žurnalistas Denis Vėjas, pasauliui pasakojantis karo istorijas iš Ukrainos.
Tatjana atsisakė evakuotis iš Černihivo, kad galėtų pasirūpinti šeimininkų paliktais naminiais gyvūnais.
Užsieniečiai kariai savanoriai atvyksta tam, kad įrodytų savo kilnumą kare, kuris jiems atrodo kaip žaidimas.
Žmonės net ir pergyvenę okupaciją ir žiaurumus atsisako pripažinti rusų brutalumą. „Taip, bet jei pultų ukrainiečiai, jie taip pat šaudytų į civilių namus, nes rusai ten slėptųsi“, - argumentuoja jie.
Moteris Lenkijos pasienyje, kurios vyro ką tik nepraleido per sieną, nes netyčia pritrūko parašo ant negalią įrodančių dokumentų.
Istorijos įvairios. Ir visos jos tikros.
Denis sako, kad sudėtingiausia yra interviu metu „atlaikyti“ žmonių fizinę ir psichologinę kančią ir išbūti su nelaimę patyrusiu žmogumi tiek, kiek jam reikia, kad taptų lengviau. „Tada iš tikrųjų jautiesi naudingas“, - sako Denis.
