Lenkai, kurie savo valstybę 1918 — 1945 m. vadina Antrąja Respublika, buvo mokomi, kad anksčiau buvo Pirmoji Respublika (1569 — 1795), o Lietuva yra kažkoks neaiškus prasčiokų darinys, kuris atsirado pradžioje padedant vokiečiams, paskui bolševikams. Ta Lietuva neverta egzistencijos, ji anksčiau ar vėliau žlugs, todėl reikia ginti lenkiškumą.Tačiau tokios nuostatos nenorėjo remti Vilniaus krašto vietiniai gyventojai. Juolab, kad būta konfliktų, kada iš Varšuvos atvažiavę lenkaistūmė iš vietinių mokyklų vietinę kalbą, vadinamąja „mowa prosta“. Tai vietinei šnektai būdinga gausi baltarusiška leksika. Tie lietuviško kartu ir lenkiško mentaliteto žmonės visiškai nemanė, kad jie yra tikri lenkai. Žinoma, jaunesni žmonės, kurie mokėsi lenkiškose mokyklose, jau tapatino save su lenkais.
Panašiai ir Lietuvos pusėje lietuviškų mokyklų jaunimas laikė save lietuviais, o lenkai buvo priešai (pvz., 1925–1938 m. Lietuvoje veikė Vilniui vaduoti sąjunga). Tai iš dalies padėjo idėjinius pamatus Antrojo pasaulinio karo konfliktams — Armija Krajowa kovoms su vokiečiams pavaldžiais lietuvių savisaugos būriais. Tai buvo karas su dideliais nuostoliais iš abiejų pusių ir didelėmis nuoskaudomis. Šios tapo opesnės dar ir todėl, kad po karo nemažai lenkų ne savo noru buvo iš Vilniaus krašto iškeldinta į žemes, kurias Lenkija gavo iš Vokietijos.
