Modernios lenkų ir lietuvių visuomenės ėmė ieškoti galimybių išsiaiškinti tarpusavio santykius — išsiskiriant ir save apibrėžiant. Silpnesnieji partneriai šiame dialoge buvo lietuviai. Istoriniu, valstybiniu atžvilgiu lietuviai (litvinai) būtų skaitlingesni, tačiau pagal etninį požymį jų buvo gerokai mažiau. Juolab, kad naujajam lietuvių elitui keltas reikalavimas kalbėti ir rašyti lietuvių kalbą. Lietuviai imasi kurti naują mitą: „Iš kur mes atsiradome?“ — „Iš Vytauto“ (nors tai Juzefo Ignaco Kraševskio „Vitolio raudos“ naratyvas). Lietuviško mito esmė: nuo seno buvome savarankiški, tačiau mūsų elitas suklydo, sudarydamas uniją su Lenkija. 1863 — 1918 m. šis mitas suformavo ir neigiamą lenko įvaizdį. Tuo pat metu lenkų tautinės savimonės reiškėjai, pvz., Romanas Dmowskis, teigė, kad Abiejų Tautų Respublikos atkurti nereikia. Būtina kurti lenkų tautinę valstybę kaip, tarkime, XIX a. atsirado tautinė Italija. Tokia valstybė turi apimti lenkiškos civilizacijos kraštus, taigi ir etninę Lietuvą. Lenkų priekaištas ieškantiems lietuviško savitumo: tokios paieškos naudingos Rusijai, kuri vadovaujasi principu „skaldyk ir valdyk“.
