Laisvės santykis su lėlėmis – ypatingas. Moteris, būdama dar vaikas, lėles „operuodavo“, jas įsivaizduodavo, bet labiausiai jose žavėdavo išraiškos – ką būtent lėlė tau sako. Šiandien Laisvė, gamindama lėles, būtent to ir siekia – ne ypač nuostabaus rūbo ar kad lėlė būtų tobulai anatomiškai padaryta, bet išraiškos, emocijos. Moteris prisipažįsta, kad įdomiausia daryti lėlės veidą – jis negali būti statiškas, jis turi kalbėti ir kalbėtis. Laisvė nesiekia „prikepti“ lėlių – ji nori tiesiog rasti ryšį tarp savo smegenų, akių ir rankų. Ką tai reiškia? Apie tai plačiau su daug „gyvų“ lėlių – videoreportaže.
