Dovilė, kilusi iš Nemunaičių, užsiima gamtą tausojančiu verslu – auginu sodinukus miškui, kitaip tariant – Lietuvai gražinti. Didžiulė darbo prasmė – kai matai, kaip per 15 metų sukyla miškai. Moters širdyje – ne tik savas kraštas, bet ir iš širdies neišraunamas savo kraujo pojūtis – juk ne šiaip sau moteris savo močiutei, kai jai suėjo 100 metų, mylimam kraštui Nemunaičiui padovanojo 100 pušelių. Seniūnija, sulaukusi tokios nekuklios dovanos, sodinukus „patupdė“ gražiausiose Nemunaičio vietose. „Tikiuosi, kad sodinukai suleis šaknis ir žaliuos ne kelis, o keliasdešimt metų. O aš tikiuosi čia grįžti laukti savo senatvės, užsiimti kūryba ir ramiai gyventi ant Nemuno kranto“, – svajingai pasakoja Dovilė.
