Vergovė nėra praėjusių amžių problema. Šiandien žmogus vis dar turi savo kainą, už kurią prekeiviai jį parduoda dirbti į užsienį. Šimtas eurų – tiek gaudavo lietuvis už kiekvieną vyrą, kurį išsiųsdavo vergauti į Airiją. Jaunuolis papasakojo, kaip įsitraukė į prekybą žmonėmis, ką užsienyje patiria aukos ir prabilo apie kaltės jausmą. Savo patirtimi pasidalino ir jaunas vaikinas, kuris pats pateko į vergiją – būdamas silpnos sveikatos gyveno žiauriomis sąlygomis, o už darbą negavo žadėto atlygio. Tokiais jaunuoliais rūpinasi vyrų krizių centro direktorė, psichologė Oksana Mačėnaitė. Moteris pasakoja, kad nelegaliose darbovietėse žmonės susidūria su fiziniu ir emociniu smurtu, neturi galimybės pasirūpinti sveikata ir net gyvena be maisto. Anot O.Mačėnaitis tokiais atvejais aukas prakalbinti yra nelengva. „Sunku vyrams pasakyti, kad aš buvau išnaudojamas, kad aš buvau vergijoj, kad aš gavau į kaulus, kad aš gavau lupti, kad aš nukentėjau, kad iš manęs nuplėšta ta vyriška garbė ir atimta asmenybė, – sako psichologė, – jeigu žemė slysta iš po kojų moteriai, jai yra paprasčiau kalbėti“.
O. Mačėnaitė tikina, kad būtent dėl tokio visuomenės požiūrio vyrams gėda prašyti pagalbos, o išaiškinti prekybos žmonėmis atvejus ir surasti kaltininkus tampa dar sunkiau.
