Kunigas Kęstutis Dvareckas savo priklausomybės istoriją pradeda nuo vaikystės: „Nuo anksti save atsimenu kaip truputį įnoringą – turėjau pretenzijų žinoti, kaip viskas turi būti.“ Kunigas prisipažįsta, kad šio savo bruožo vis dar neįveikė: „Aš iki dabar sergu ta liga, kad „geriau žinau“ ir turiu į tai atsižvelgti. Man nereikia pastangų geriau žinoti, užtenka būti pavargusiam, atsipalaidavusiam, ir aš konkrečiose situacijose pretenduoju į konstitucinio teismo vietą su galutiniais atsakymais.“ K. Dvareckas pasakoja, kad sveikdamas mokosi per daug neprisirišti prie savo nuomonės ir prisiminti, kad tai tik nuomonė.
Antroji į priklausomybes pastūmėjusi savybė, anot kunigo, buvo jo noras pritapti bei atitikti aplinkinių lūkesčius: „Anksti išsiugdė toks skeneris, kad pakliuvęs į naujas aplinkas skenuoji lūkesčius ir gali tapti nuoširdus veidmainis. Toks vidinis skilimas.“
Anot kunigo, pradžioje iš Dievo jis tikėjosi savotiškos prekybos malonėmis. „Man anksti reikėjo Dievo kaip sąjungininko – eini ir sakai: „Sutinku devyndienius kalbėt, mėsos nevalgyt, bet tu padaryk, ko man reikia.“ Pykdavau ant aplinkos ir ant Dievo, nes būdavo, kad padarau, ką pažadu, o Dievas nepadaro“, – pasakoja K. Dvareckas.
Kunigas ryškiai prisimena pirmąsias savo svaiginimosi patirtis: „Kai mano tėvelis išsikėlė gyventi į kaimą, aš labai norėjau pritapti. Mano pastangos kaimo šokiuose pritapti baigdavosi atminties praradimais. Atsimenu, mama buvo nupirkusi naujas kelnes, pasipuošęs nuėjau, o grįžau keliais žvyrkeliu, viskas suplėšyta ir purvina.“
„Kai išvažiavau iš Vilniaus studijuoti į Vokietiją, – pasakoja K. Dvareckas, – neturėjau bičiulių, kurie svaigintųsi kitomis psichoaktyviomis medžiagomis. Alkoholis tikrai neprotingais kiekiais dominavo susitikimuose, pasilinksminimuose, savaitgalio praleidimo būduose.“ Jis sakosi laikąs save priklausomu nuo visų psichiką veikiančių medžiagų. „Prisimenu, kai mėgindavau vienas medžiagas keisti kitomis, tai alkoholis nebuvo visiškai nepriimtinas. Šiandien save įvardinu kaip priklausomą nuo visų psichoaktyvių medžiagų – man reikia būti žiauriai budriam su visomis būsenas keičiančiomis medžiagomis, taip pat ir lošimais“, – sako kunigas.
K. Dvareckas pasakoja, kad kapstantis iš priklausomybės gniaužtų teko nueiti ilgą kelią: „Didžiąją dalį trylikos sveikimo metų praleidžiu pagalbos organizacijose, kurios teikia pagalbą priklausomiems žmonėms.“ Per tuos metus jis regėjo nemažai pavyzdžių, kai žmonės, bandydami įveikti vieną priklausomybę, įninka į kitą. „Labai daug mačiau priklausomybių mutacijų, – sako K. Dvareckas. – Kai žmogui nuo narkomanijos reikia pagalbos, o grįžta prasilošęs – jei grįžta, nenumiršta – ar nuo alkoholio ir grįžta [priklausomas] nuo vaistų.“
Kunigas išreiškia viltį, jog galime mokytis ne tik iš savo, bet ir iš svetimų klaidų. „Noriu tikėti, kad darau išvadas ne tik iš savo patirties, kuri irgi yra skaudi, bet noriu, kad tie žmonės, kurie net savo gyvybės kainą sumoka kartais už tokias žiaurias išlygas su priklausomybės ligomis, kad jų gyvenimas kažkiek koreguotų mano mąstyseną ir pasirinkimus šiandien“, – sako jis.
